Jurgis Savickis ir Ignas Šeinius: koegzistencijos prieštaros

LTStraipsnyje sekama Igno Jurkūno (Šeiniaus) ir Jurgio Savickio susibėgančių, išsiskiriančių, lygiagrečių, susikertančių koegzistencijos linijų pėdsakais. 1915 m. pabaigoje abu buvo pasiųsti įgaliotiniais – Jurkūnas į Stokholmą, Savickis į Kopenhagą. Nuo 1919 m., Lietuvoje nuolat besikeičiant vyriausybėms, judviejų gyvenimas pasidarė labai neramus. 1926 metų pabaiga vėl esmingai pastumdė diplomatų figūras. Abi atstovybės – Švedijoje ir Suomijoje – buvo likviduotos. Savickis buvo įsitikinęs, kad Šeinius į Lietuvą negrįš, ironizavo, kad žmonos įtakoje jo tėvyne tapo Švedija, tačiau apsiriko – Šeinius grįžo. Ir ne bet kuo – buvo pakviestas redaguoti „Lietuvos Aidą“ iki 1934 metų lapkričio, kai buvo atleistas. Susipriešinimas tarp Šeiniaus ir Savickio, kurį buvęs redaktorius vėl įtarinėjo prisidėjus priėjo „likvidavimo“, pasiekė apogėjų. 1940 m. rašytojų ir diplomatų keliai išsiskyrė; abu liko laisvėje, bet ligi mirties – be Lietuvos. Atskiro dėmesio vertas klausimas – rašytojų palikimas, kūrinių ir rankraščių likimas. Abiejų nedidelės prozos knygos buvo išleistos sovietmečiu, atmosferai šiek tiek atidrėkus (Savickio „Novelės“, 1967; Šeiniaus „Vasaros vaišės“, „Kuprelis“, 1970). Daugelis Šeiniaus tekstų išbarstyta Švedijos spaudoje, guli rankraščiais archyvuose. Savickio biblioteka ir rankraščiai, deja, yra negrįžtamai pradanginti. Šeiniaus kūryboje lyrizmas yra esminė tekstus persmelkianti tonacija, o Savickio tekstuose tokia tonacija yra ironija, kuri dozuojama ne homeopatiškai, o dažnai organizuoja visą kūrinį, pradedant pavadinimu, baigiant mikrostruktūros elementais.

ENGiven that Jurgis Savickis (1890-1952) and Ignas Šeinius (1889-1959) were both modernist writers and diplomats of Independent Lithuania, they might be comparable personalities. Both men strove to popularise Lithuanian culture in Scandinavian countries by printing educational books, fiction, postcards, anthologies and art. Similarities and differences between their lives, careers, and conception of Lithuania are the subjects of the presented article. Though disagreements over everyday problems dominated their diplomatic work, as writers they were tolerant of each other and appreciated each other's literary works. Their prose is compared in these aspects: closeness to fine arts and cinematograph, representation of nature, and prevalent stylistic tonalities (lyrical in Šeinius, ironical in Savickis prose).