LTLietuvos dvarininkija iki Pirmojo pasaulinio karo sugebėjo išlaikyti savo rankose beveik pusę visos naudojamos žemės, tuo tarpu didesnė dalis stambiųjų žemvaldžių Lietuvoje buvo lenkai. 1922 m. žemės reforma smogė ženklų smūgį šiam sluoksniui, faktiškai sunaikindama jo galia. Straipsnyje kreipiamas dėmesys į du specifinius su žemės reformos problema susijusius klausimus: 1) Kiek žemės reformos būtinybės supratimą bei pasirinkta jos pravedimo tvarką įtakojo antilenkiškos lietuvių nuostatos (pastarųjų reikšmę itin akcentuoja lenkų istorikai); 2) Antra vertus, kiek būtinybė įvykdyti žemės reformą skatino minėtąsias antilenkiškas lietuvių visuomenės nuostatas. Aplinkybės, kuriose atsidūrė besikurianti nepriklausoma Lietuvos valstybė, skatino jos politinį elitą pasinaudoti lietuvių valstietijos nuotaikomis ir lūkesčiais. Socialiniai klausimai buvo susieti su tautiniais, nepriklausomą valstybę parodant, kaip šių lūkesčių patenkinimo garantą. Vargu ar galima manyti žemės reformą Lietuvoje buvus užprogramuotų antilenkiškų tikslų įgyvendinimu. Reformos rengimą lydėjusi antilenkiška retorika veikiau leido pasinaudoti antidvarininkiškomis valstietijos nuostatomis ir jos žemės alkiu, kaip ir tapo pateisinimu jau anksčiau užsibrėžtų tikslų realizavimui. Antra vertus, įsitikinimas dėl žemės reformos būtinumo ir Lenkijos siekio neleisti ją įvykdyti norimu būdu tapo viena svarbiausių priežasčių, skatinusių tiek platesniuosius lietuvių visuomenės sluoksnius, tiek politinį elitą itin įtariai žvelgti į šią valstybę ir vengti bent kiek artimesnių ryšių su ja.
ENThe article analyses dependency between the Lithuanians' aims for the implementation of the agrarian reforms and anti-Polish attitudes of the Lithuanian society. The author tries to answer the question; to what a degree did the Lithuanians' anti-Polish attitudes influence the decisions concerning the shape of the agrarian reform, and, conversely - how did the conviction of the necessity of the reform harden the anti-Polish attitudes? The views concerning the agrarian reform turned more radical while the Polish-Lithuanian relations worsened; only the Party of the National Progress "Pažanga" was its constant opponent for economic reasons. However, finally - in the author's opinion - the Lithuanian agrarian reform, although accompanied by the anti-Polish rhetoric, was not the accomplishment of the anti-Polish goals, and in comparison with the reforms in Estonia and Latvia, it was less radical.