Vydūno gyvoji tikyba

LTStraipsnyje nagrinėjama tikėjimo reikšmė Vydūno gyvenime ir tikėjimo recepcija jo kūryboje. Teigiama, kad žmonijos karus, kaip ir kitus vargus bei nelaimes Vydūnas aiškiai sieja su žmoniškumo menkėjimu ar augimu, o kartu ir su sąmonės šviesumu ar tamsumu, tikybos gyvumu. Parodoma, kad žmoniškumą Vydūnas įvardija kaip ypatingai aukštą sąmoningumo laipsnį, kuris pasireiškia kaip ašainė sąmonė. Tikyba laikoma ašainės sąmonės dalyku. Teigiama, kad esybės be ašainės sąmonės negali turėti tikybos, todėl tikyba tik žmoguje tegali apsireikšti. Pateikiama Vydūno nuomonė, kad kiekvieno žmogaus tikyba tokia, kokia yra jo ašainė sąmonė. Atkreipiamas dėmesys, kad Vydūnas retai mini žodį „religija" ne tik vengdamas svetimžodžių, bet ir siekdamas atskleisti giliausią tikybos ir tikėjimo prasmę. Pabrėžiama, kad šis jo santykis su vadinamąja Visumos Priežastimi ar Pagrindiniu Sąmoningumu, ar tiesiog Dievu lydėjo Vydūną visą gyvenimą, ir jis tai ne kartą patvirtino savo užrašuose, nuolatos akcentavo savo kūryboje ir rodė savo gyvenime. Autoriaus nuomone, Vydūno asmuo, visas jo gyvenimas ir kūryba yra tikras gyvojo tikėjimo ir gyvosios tikybos pavyzdys. Teigiama, kad moderniais sudaiktėjimo ir nudvasėjimo laikais tokio asmenybės vientisumo ir nuoseklumo retai bepasitaiko. Tvirtinama, kad Vydūnas turėjo šią tikybos dovaną nuo pat vaikystės, tikriausiai ir iš prigimties. Remiantis paskutiniųjų Vydūno gyvenimo metų užrašais, spėjama, kad jis galėjo praktikuoti jogą, nes jo minimas vidinis tilsmas yra tai, kas šiandien vadinama meditacija.

ENReligious faith of any kind is essential for the individual, and is a necessary condition for harmonious development at both the individual and humanity. The loss of spirituality and faith leads to moral degradation and dehumanisation, to a crisis of culture or the phenomenon of a "culture of death." Rapidly proliferating consumerism and hedonism accelerates further degradation. We prefer the term "faith" instead of "religion," because, in our understanding, religion presupposes a specific denomination, whereas faith, according to Lithuanian sage Vydūnas, refers to a specific inner condition meaning personal experience of relationship to the Cause of the Universe, or God. Such faith can be attributed to every religion and, to our mind, is a basic human value, determining the quality of the entire life of a human being. If acquired, it transforms the mentality and behaviour of a person, and alters their relations with other people and the world. It provides higher ethical principles, makes them feel a participant and a partner in God's creation, and gives a sense to all-Being. Conscious development of religion based on faith, seems to be a necessary condition for developing humaneness, thus ensuring the peace and harmony in the world.