Kalbos problemų mazgų mazgas - kirčiavimas
LTStraipsnyje aptariamos dabartinės lietuvių kalbos kirčiavimo norminimo problemos ir galimi jų sprendimo būdai. Lietuvių kalbos kirčiavimo sudėtingumą didina skirtingos kirčiuotų skiemenų intonacijos, daliai tarmių būdingas kirčio atitraukimas iš galūnės, nevienodas pirminių bei išvestinių žodžių kirčiavimas. Visa tai sudaro dirvą subjektyviems kalbininkų, nustatančių kirčiavimo taisykles, sprendimams. Straipsnyje aiškinamasi, kodėl taip sunku nustatyti bendrinei kalbai optimalų kirčiavimo variantą. Įteisintas įvairuojantis įvardžių koks, -ia, joks, -ia, toks, -ia, daiktavardžių su priesaga -ininkas, būdvardžių su priesaga -inis ir įvairių kitų žodžių kirčiavimas atvėrė kelią kitoms išimtims. Susidarė sistema, kuri turi ne tik daug išimčių, bet ir išimtys – išimčių. Paprastas kalbos vartotojas vargu ar įstengtų sudėti į galvą tas išimtis, o ir lietuvių akcentologai, atrodo visai pasimetę. Negalėdami nei teoriškai, nei praktiškai suvaldyti įsišėlstančios kirčiavimo stichijos, jie vis dažniau laikosi kapituliacinės taktikos: leidžia kirčiuoti kuriuos ne kuriuos būdvardžius (taip pat ir daiktavardžius bei veiksmažodžius) dvejopai. Ypač tai ryšku, kai būdvardžiai išvesti iš daiktavardžių su priešdėliais są-, sam-, san-. Tai didina visuomenės įsitikinimą, kad neįmanoma gerai mokėti lietuvių kalbos. Pirmoji galimybė – nustatyti griežtą kirčiavimo kodeksą, be jokių išimčių ir teisių pasirinkti atsitiktinius variantus. Antroji galimybė – apskritai toleruoti iš tarmių einantį kirčiavimą. Vieningas kirčiavimas turėtų liktų privalomas vietovardžiams ir tarptautiniams žodžiams.Reikšminiai žodžiai: Bendrinė kalba; Intonacija; Kirčiavimas; Kirčiavimo taisyklės; Kirčiavimo variantas; Norminimas; Tarmė; Accentuation; Accentuation rules; Codification; Dialect; Intonation; Literary language; Variants of accentuation.
ENThis article analyses the problems faced in the Lithuanian literary language, which are related to extremely complicated accentuation. The complexity is determined by different intonations of the stressed syllables, retraction of the stress from inflexion in a number of dialects, and different accentuation of simple and derivative words in dialects with nonretractive stress. All this paves the way for subjective decisions made by linguists in defining the accentuation rules. [text from author]
