"Surinks gražius žodelius..."

LTStraipsnyje Respublikinio jaunųjų filologų konkurso komisijos narys dalinasi mintimis ir įspūdžiais perskaičius moksleivių poeziją. Pastabos apie kūrėjus suskirstytos į dvi dalis – dar ne visai išviręs ir jau beveik. Daugiausia jaunų kūrėjų galvoja, kad poezijai pakanka gryno jausmingumo. Tačiau mokinių kūryboje labai daug tokių pavyzdžių, kur asmeniški jausmai dar nėra tapę poezija. Poezija tampa tik tas žodis, kuris, nors ir kildamas iš asmeniškos patirties, įgyja visuotiną reikšmę. Jaunų žmonių eilėraščiuose daug gražių, bet tuštokų žodžių – jie rašančiajam gražūs tik todėl, kad daug kartų girdėti. Pilnas eteris jų prišiukšlintas. Taip atsiranda eilės, kurios deklaruoja neva jausmus, smulkmeniškai ir kartais nepaprastai įmantriai aprašinėja būsenas, bet nieko nesako ir neįtikina. Viena iš jaunatviško eilėraščio ydų – manierizmas, įmantrumas, dirbtiniai efektai. Bet poezijai dirbtinis įmantrumas kenkia. Jis kartu su nenuoširdumu dažnai gimdo kuriozus, prasmės apsigimėlius. Kita iš pastebėtų tendencijų – pomėgis užbaigti eilėraštį efektingu puantu, netikėta pabaiga, paradoksaliu apibendrinimu, o kartais – bet kokio apibendrinimo demonstratyviu atsisakymu. Tačiau šis pabaigos efektas, tapęs savotiška mada, ima atsibosti, varginti ir net erzinti. Yra eilėraščių, kuriuose atsispindi komercinė kultūra, jos produkuojamas masėms ir vidutinybėms brukamas vartotojiškas menas. Deklaruojami jausmai – nenuoširdūs, iš jų atsiranda melagingi albuminiai eilėraščiai, taikomoji poezija, prismaigstyta persenusių nuvalkiotų poetizmų.Reikšminiai žodžiai: Didaktika; Eilėraštis; Epigoniška poezija; Gimimas; Grožis; Jaunų žmonių kūryba; Jaunųjų filologų poezija; Kultūra; Lietuvių poezija; Literatūrinis gyvenimas; Literatūrinė vertė; Literatūros kritika; Beauty; Birth; Culture; Didactics; Epigonous poetry; Literary criticism; Literary life; Literary values; Lithuanian poetry; Poem; Poetry of young philologists; Young people's creativity.

ENThe member of the jury of the State Young Philologists’ contest in this article shares his ideas and impressions after reading schoolchildren’s poetry. Remarks about the authors are divided into two parts – still green and almost mature. The majority of young authors believe that pure sensitivity is sufficient to poetry. But there are numerous examples in the schoolchildren poetry where personal feelings are not yet poetry. Poetry is a word which acquires general meaning even though it emerges from personal experience. The poems of the young authors are full of beautiful but vain words – they are beautiful to the authors only because they were heard numerous times. They are everywhere like rubbish. This is how poetry is created, which quasi declares feelings by meticulously and sometimes very elaborately describing states, but says nothing and does not convince you. Some of the vices of the youthful poetry are mannerism, sophistication and artificial effects. Artificial sophistication is harmful to poetry. Together with insincerity it often creates curiosities and distorted meaning. Other visible trend – a tendency to end a poem with spectacular pointe, unexpected twist, paradoxical summary and sometimes – demonstrative refusal of any summary. But this effect at the ending, which has become a particular trend, becomes tiring, stressing and annoying. There are poems which reflect commercial culture and its consummators’ art produced for the masses and thrust to the mediocrities. The declared feelings are insincere; they bring false album poems and applied poetry full of outdated trite poetical words.