Pasakos motyvai N. Miliauskaitės poezijoje
LTNijolės Miliauskaitės poezijoje daiktai, priklausantys kasdieniškumo, buities lygmeniui, yra pakylėti virš pastarosios ir atsiduria ypatingoje, sakralioje aplinkoje. Tapybiškais vaizdais fiksuojamos kasdienybės spalvos, formos pridengiamos balsvu šilko šydu ir įgauna įvairių spalvų: tarp Rytų, mitologijos motyvų gražiai ir subtilia gaida aidi pasakos akordų skambesys. Straipsnyje N. Miliauskaitės poezija bandoma perskaityti pasakos interpretaciniame lauke. N. Miliauskaitės kūryboje atsiveria plati simbolinė ir interpretacinė gelmė. Čia nėra ribos tarp gėrio ir grožio sąvokų, jos tarsi įliejamos viena į kitą ir tai padaro gėrį ir grožį ypač juntamą. Kuklūs poetiniai personažai – nesunkiai atpažįstami pasakų veikėjai, dažniausiai nuskriausti, našlaičiai, bet nepasiduodantys, o nuolat ieškantys, viltingai laukiantys. Gėrio ir grožio vienovės deklaravimas, kuris N. Miliauskaitės poezijoje kyla ne iš nudailinto žodžio ar daugybės metaforų, o iš paprastų daiktų fiksavimo, atsirandančios stebuklingos detalės, poeziją suartina su pasaka ir jos elementais. Skaidrūs ir paprastai parinkti žodžiai sudaro spontaniškai besiskleidžiančios tikrovės ir grožio apraiškas. Poetė dažniausiai pastebi ir fiksuoja visai neįprastus ir, atrodo, niekuo neypatingus dalykus. Tačiau po tuo paprastumu slypi nepaprastos detalės, kurias reikia perskaityti, reikia kantriai išlaukti, kol „išsiskleis žiedas“. Skaitant N. Miliauskaitės poeziją, atrodo, kad tai neišsemiama prasmių gelmė, kaskart nušvintanti vis naujomis reikšmėmis, atverianti vis kitus suvokimo aspektus, kuriuose glūdi vidinė slėpininga grožio esmė.
ENIn Miliauskaitė's poetry, trivial objects related to the everyday life are levelled up to a specific sacral environment. Therefore, her poetry could also be read in the interpretation field of a fairy-tale.
