Laikas M. Zingerio prozoje

LTStraipsnyje tiriama, kaip M. Zingerio kūriniuose įprasminamos laiko reikšmės. Zingerio prozoje susipina trys laiko lygmenys: istorinis, epifaniškasis ir biblinis–mitologinis. Visuose šiuose diskursuose laiko charakteristikos panašios – aktualizuojama praeitis, būdinga statika, laiko tėkmės fragmentiškumas, chronologijos „laužymas“, vaizdinė–simbolinė raiška. Kita vertus, kiekvienas lygmuo savaip praplečia rašytojo laiko koncepciją. Istorinį laiko planą romane sukuria ne tik fiksuojami istoriniai įvykiai, bet ir emocinė praeities recepcija, smulkių buities ir kultūrinio gyvenimo detalių ornamentas, atitinkamos kalbos manieros rekonstravimas, per visą kūrinį varijuojamos metaforos. Šioje plotmėje laikas dažniausiai traktuojamas kaip „žudantis“, priešiškas ir nepavaldus žmogui. Epifaniškasis laiko pobūdis pasireiškia ne chronologiniu, o psichologiniu laiko vertinimu, momento, kuriame susikoncentruoja amžinybė, sureikšminimu, sapno technikos panaudojimu. Visais šiais atžvilgiais Zingerio laiko traktuotė siejasi su prustiškąja. Epifaniškasis laikas rodo išsiveržimą iš „žemiškos“ chronologijos, pastovios ir amžinos būties ilgesį. Mitologinį laiko aspektą autoriaus prozoje liudija binarinėmis struktūromis ir dėsningais pakartojimais koduojamas laiko cikliškumas bei mitologiniai siužetai. Visi laiko lygmenys glaudžiai susiję: istoriškumą implikuojančios detalės pažadina subjekto epifaniškus praeities išgyvenimus, linijinio laiko fragmentai susijungia į mitologišką ciklą, o „margos istorijos“ ir subjektyviosios vizijos atsiremia į universalias, archetipines struktūras bei siužetus.