Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto 500-ųjų mirties metinių minėjimas Vilniuje

LT1930 m. spalio 27 d. sukako 500 metų nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo mirties. Laikinasis lietuvių komitetas šią datą rengėsi panaudoti savo tautinės kultūrinės veiklos suaktyvinimui Vilnijoje. Vytauto asmuo – Lietuvos galybės ir nepriklausomybės nuo Lenkijos simbolis – ypač gerai tiko tuometinės lietuviškos propagandos plėtotei. Kaimuose, kur daugumą gyventojų sudarė lietuviai, buvo statomi metinių minėjimui skirti kryžiai, organizuojami vakarai, skaitomos paskaitos. Visa tai dažnai sulaukdavo negatyvios lenkų visuomenės ir valdžios institucijų reakcijos. Vilniuje lenkų visuomenė elgėsi kitaip. Ji stengėsi prisijungti prie bendrų renginių, nors galiausiai to nepavyko įgyvendinti. 1930 m. kovo 25 d. miesto savivaldybės susirinkime Lenkų organizacinė komisija įkūrė Laikinąjį Vytauto Didžiojo 500 mirties metinių minėjimo komitetą, kurio vadovu tapo Vilniaus miesto prezidentas Jozefas Folejewskis. 1930 metų kovo viduryje lenkų komitetas sukvietė dvi komisijas: pirmą – Vytauto Didžiojo palaikų vietai nustatyti; antrą – bendradarbiavimui su lietuvių komitetu užmegzti. Drauge Baltarusių metinių minėjimo komitetas taip pat sudarė savo komisiją. Deja, lietuvių ir lenkų komitetams susitarti nepavyko. Daugelis idėjų liko neįgyvendinta. Lenkai, rengdamiesi jubiliejui siekė kiek kitokių nei lietuvių organizacijos tikslų: Vytauto asmuo turėjo tapti simboliu, vienijančiu visą senosios LDK žemių visuomenę.

ENOn 27 October 1930, five hundred years had passed since the death of Grand Duke of Lithuania Vytautas Magnus. The temporary Lithuanian committee was planning to use this date for adding more stimulus to its national cultural activities in Vilnius land. The personality of Vytautas - symbol of Lithuanian power and independence from Poland - was in particularly excellent choice for the development of the then Lithuanian propaganda. In rural areas, where majority of population was Lithuanian, crosses to commemorate the anniversary were erected, evenings and lectures were organised. All those efforts usually received negative response from Polish society and authorities. While the Polish community in Vilnius acted differently. They tried to join the common events, though eventually those efforts failed. At the meeting of the city municipality held on 25 March 1930, the Polish organisational commission founded an ad hoc committee for commemoration of the 500th anniversary of Vytautas Magnus with the President of Vilnius City Joseph Folejewski appointed as its head. In mid-March 1930, the Polish committee formed two commissions: one of which was assigned to identify the location of the remains of Vytautas Magnus, while the other to establish cooperation with the Lithuanian committee. At the same time, Belarus anniversary commemoration committee also formed its commission. Unfortunately, the Lithuanian and Polish committees failed to agree. Most of the ideas were not realised. Poles when making preparation for the anniversary pursued purposes different from the ones of the Lithuanian organisation: The personality of Vytautas had to become a symbol uniting the whole community of the lands of the old Grand Duchy of Lithuania.