Šunys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų dvaruose (XIII a. vidurys – pirmoji XVII a. pusė)

LTArcheologiniai duomenys ir rašytinės žinios (nuo X a. pabaigos) patvirtina šunų egzistavimą greta žmogaus baltų visuomenėse jau mezolito laikais. XIII a. viduryje – XIV a. pirmieji Lietuvos valdovai tikriausiai laikė medžioklinius ir sarginius šunis, bet konkrečių žinių stokojama iki XIV a. pabaigos. Nuo XIV a. pabaigos matyti, kad Lietuvos valdovai laikėsi bendrų europinių tradicijų ir turėjo trijų kategorijų šunų: kambarinių (dekoratyvinių), medžioklinių bei sarginių šunų. Šunų laikymas namuose atspindėjo europietiškas tradicijas: iki XVII a. pabaigos valdovės ir vaikai laikė kambarinius šunis, o vyrai privačioje erdvėje rinkosi rinktinius medžioklinius šunis. XVIII a. kambarinių šunų laikymo mada tapo manija, juos turėjo visi karališkosios šeimos nariai. Valdovai daugiausiai laikė medžioklinius šunis (iki 200 šunų rezidencijoje). Dominavo skalikai ir kurtai, bet laikyti ir paukštiniai bei dideli molosinio tipo šunys. Sarginių šunų laikyta mažiausiai. Valdovų turtą patikimiau saugojo priklausomi ar specialiai saugomi žmonės. LDK valdovai labai rūpinosi savo šunimis, nepriklausomai nuo jų kategorijos. Veisiami vietoje, šunų būriai atnaujinami taip pat gerais atstovais iš užsienio ar dovanojami vietos bajorų. Erdviose šunidėse juos dresavo specialūs (nuo 11 iki 20 ar daugiau) hierarchinės šunininkų tarnybos atstovai. Tarp jų dominavo LDK kilmės šunininkai, tik nuo XVI a. pradėta samdyti užsieniečius (italus, vokiečius).Provincijoje į medžiokles eidavo ir šunis prižiūrėdavo specialios valstiečių šunininkų tarnybos. Išskirtinę valdovų šunų padėtį atspindėjo gerai subalansuotas racionas (pagrindas – riebalai ir avižos), skiriamos veterinarinės ir kitos paslaugos, prabangūs aksesuarai. Valdovų požiūris į šunis buvo ambivalentiškas. Beveik visi XIV a. pabaigos – pirmosios XVII a. pusės valdovai rūpinosi savo šunimis, jiems skyrė pakankamai dėmesio, laiko ir finansų, bet nekūrė šunų kulto, jų nesužmogino. Į gyvūnus žiūrėta pirmiausiai praktiškai. Antrojoje XVI a. pusėje (o gal ir anksčiau) plitusi funeralinė mylimų gyvūnų tradicija, didėjantis dėmesys dekoratyviniams šunims rodė jautrėjantį valdovų santykį su augintiniais. Sykiu azartiškas šunų naudojimas pjudymuose, jų žalojimas ten ir to stebėjimas sunkiai derinosi su bent kiek šiltesniu žmogišku požiūriu. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos didysis kunigaikštis; Medžioklė; Valdovo dvaras; Valdovų dvaras; Šuo; Dog; Grand duke of Lithuania; Hunting; Hunting (chase); Royal manor.

ENThe archaeological and written material (from as far back as in the late 10th century) shows the life of dog sat man's side beginning in Mesolithic Lithuania and including the early Baltic societies. In the mid-13th-14th centuries, the first Lithuanian rulers likely kept hunting and guard dogs, but there is a lack of specific data until the late14th century. Starting in the late 14th century, all three categories of dogs kept by Western nobility were kept on the GDL royal manors: house (decorative), hunting, and guard. The keeping of house dogs echoed the European traditions: up until the late 17th century, rulers and children had such dogs, while men kept their beloved hunting dogs in their homes. After the fashion for decorative dogs spread in the 18th century, all the members of the royal family had them. The rulers mostly kept hunting dogs (up to 200 at a residence). Hounds and borzoi predominated, but bird dogs and large molosser were also kept. The least kept were guard dogs. In their place, specially hired people or servants were used to guard property. The GDL rulers took especially good care of their dogs, regardless the category. At a breeding site, the canine gene pool was also revitalised by good specimens from abroad and by dogs from the local nobility. (Teams of 11-20 or more) special representatives of the hierarchical organisation of dog trainers used to train them in spacious kennels. Trainers of GDL origin predominated among them; only from the early 16th century did foreigners (Italians, Germans) begin to be hired.Special organisations of peasant dog handlers took care of the dogs and went on hunts in the provinces. The exceptional position of the rulers' dogs is reflected in their well balanced rations (with a fat and oat base), the veterinary and other services available for them, and the luxury canine accessories made for them. The attitude of the rulers towards dogs was ambivalent. Almost all of the rulers from the late 14th – first half of the 17th century took care of their dogs, devoted enough attention, time, and money to them, but did not create a dog cult or humanise them. They primarily had a practical view of animals. In the second half of the 16th century (and perhaps even earlier), the spreading tradition of having funerals for beloved animals and the increasing interest in decorative dogs showed how the rulers were becoming more emotionally involved with their pets. At he same time it is difficult to jibe the use and injury of dogs in the betting sport of dog baiting and the attendance of these events with an at least somewhat warmer humanitarian view. [text from author]