Baltic prisoners in the Gugal revolts of 1953

LTGulagu buvo vadinamos Sovietų Sąjungos priverstinio darbo stovyklos, tapusios ypač svarbiu politinių represijų instrumentu. Straipsnyje apžvelgiamas vienas šios problemos aspektų – kalinių iš Baltijos šalių dalyvavimo 1953 m. Gulago maištuose klausimas. Nemažai priežasčių lėmė 1953 m. įvykius: J. Stalino mirtis kovą, birželio 17 d. sukilimas Rytų Vokietijoje, L. Berijos pašalinimas iš valdžios ir kt. Net 3 stovyklų kompleksuose – Karagandoje, Vorkutoje ir Norilske – kilo dideli maištai. Pirmieji neramumai kilo Karagandoje 1952 ir tęsėsi 1953 m., maišto idėją perėmė Norilsko kaliniai, vėliau – Vorkutos. Priverstinio darbo stovyklų kaliniai atsisakė dirbti, jeigu nebus pagerintos darbo ir gyvenimo sąlygos lageriuose. Atskleidžiamas Baltijos kraštų gyventojų skaičius Gulago lageriuose, aptariami kalinių tarpusavio santykiai, gyvenimo ir buities sąlygos, moterų padėties klausimas. Vertinamas Baltijos šalių piliečių vaidmuo maištuose ir sukilimų numalšinimo pasekmės kitiems kraštiečiams Gulage. Valdžia sukilimus malšino jėga, klasta ir derybomis. Aptariama Gulage kalėjusių kunigų ir dvasininkų įtaka kitiems kaliniams. Pirmasis masinis Baltijos kraštų gyventojų išsiuntimas į Gulagą įvyko 1941 m., deportacijos tęsiamos ir Antrosios sovietinės okupacijos metais. Aptariama katorgos ir ypatingųjų lagerių specifika. Katorga kaip bausmės rūšis buvo atnaujinta 1943 m. Tai reiškė sunkų ir pavojingą darbą visiškai izoliuotose ir griežtai saugomose šiaurės vietose. Ypatinguosiuose lageriuose buvo taikoma panaši praktika. Aprašomas Karagandos, Norilsko, Vorkutos priverstinio darbo stovyklų steigimas ir veikla. 1953 m. duomenimis kaliniai iš Baltijos kraštų sudarė 40% Gulago gyventojų.

ENThe Gulag was forced labor camps in the Soviet Union, which became an extremely important tool for political repression. The article reviews one of the aspects of this problem - the participation of inmates from the Baltic states in the Gulag uprising of 1953. Several reasons caused the events that took place in 1953: Stalin's death in March, the uprising of June 17th in eastern Germany, the removal of Lavrentiy Beria from the authority, etc. In as many as 3 camp complexes - in Karaganda, Vorkuta and Norilsk - there were major rebellions. The first disturbances arose in Karaganda in 1952 and continued in 1953; the idea of a rebellion was taken over by Norilsk inmates, later by those of Vorkuta. Inmates of forced-labor camps refused to work if the working and living conditions in the camps were not improved. The number of people from the Baltic states in the Gulag camps is revealed, the questions of relationship between inmates, living and living conditions, women's situation are discussed. The role of the citizens of the Baltic States in the uprisings and the consequences of the suppressing of said uprisings for other Gulag inmates from the same countries are also assessed. The government tried to suppress the uprisings using power, lies, negotiation. The influence that Gulag inmates who were also priests and clergy had on other inmates is examined. The first mass exodus of people from the Baltic States to Gulag occurred in 1941, while deportations are continued during the years of Second Soviet Occupation. The specificities of hard-labour camps and special camps are discussed. Hard labour as type of punishment was renewed in 1943. This meant serious and dangerous work in completely isolated and strictly protected areas in the North. Similar practice was used in the special camps. How the forced-labor camps of Karaganda, Norilsk, Vorkuta were established in and what activities they led is also presented. According to the data of 1953, inmates from the Baltic.