Motherhood in the texts of contemporary Lithuanian women writers
LTStraipsnyje aprašoma lietuvių moterų rašytojų istorinė raida pradedant 19 amžiaus pabaiga, kai rašė Žemaitė, Bitė ir Šatrijos Ragana. Kaip ir kitose šalyse, lietuvės moterys rašytojos naudojo pseudonimus. Savo kūryboje jos kėlė moterų problemas ir vaizdavo moterų personažus. Sovietų okupacijos metais, kaip ir daugelyje kitų socialistinių respublikų, literatūrą formavo socialistinis realizmas ir cenzūra. Tačiau 9-ajame dešimtmetyje bendras kultūrinis klimatas pradėjo keistis ir moterys turėjo daug daugiau galimybių kurti literatūrą nei bet kada anksčiau. 9-ajame ir 10-ajame dešimtmečiuose grupė jaunų moterų kūrė savo pirmąsias knygas, kuriose atsispindėjo postmodernizmo įtakos. Šiuos du dešimtmečius skyrė tai, kad literatūroje buvo vis dar gaji cenzūra, todėl rašytojai vengė politinių ir socialinių problemų bei idealizavo praeitį. Visai sovietinei literatūrai buvo bendra tai, kad seksualumas, o ypač moterų, buvo beveik neliečiamas. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje moterys jau atranda savo kūną, tačiau su šimtmečių senumo negatyvizmu pasireiškiančiu vakarų kultūroje. Lietuvių moterų rašytojų kuriami moterų personažai gyvena tradicinėse šeimose, augina vaikus ir yra pilka, beveidė, niekuo neišsiskirianti masė. Kita dažna tema šiuolaikiniuose lietuvių moterų tekstuose yra jaunos moters ir jos tėvo santykis. 10-ojo dešimtmečio prozoje moterys neturi motinų; jos turi tėvus. Moterų rašytojų skaičiui augant, feminizmo persmelkti tekstai tampa vis labiau žinomi, tad neišvengiamai motinystės tema yra svarbi lietuvių feminizmo literatūroje. Ši tendencija aiškiai pastebima pokomunistinėje Europos literatūroje.
