Atemporal, unbound, always in flight: poetry of Birutė Pūkelevičiūtė

LTStraipsnyje iš feministinės kritikos perspektyvos analizuojama Birutės Pūkelevičiūtės poezija. Pagrindinis dėmesys skiriamas rinktinei „Metūgės“ (1952), kuria poetė įsiliejo tarp kitų kūrėjų moterų. Kūrinys parašytas gerokai iki feminizmo įsigalėjimo ir nėra paveiktas jo sociopolitinių idėjų; čia įtaigiai perteikiama amžinoji ir tuo pačiu labai šiuolaikiška moteriškojo gyvenimo patirtis. Inovatyviausias rinkinio aspektas – atvirai reiškiama erotika, tačiau erotinis elementas nėra provokuojantis ar priešingai – pusiau užmaskuotas, bet yra suvokiamas kaip natūrali gyvenimo dalis. Analizuojant Pūkelevičiūtės poeziją keliamas klausimas apie egzilio trauminę patirtį ir jos nulemtą būtinumą atversti naują gyvenimo lapą, išsilaisvinti iš dirbtinių pančių, praradus tai, kas svarbiausia. Poezijoje ryškinamas intymus moters ir gamtos santykis, pabrėžiamos maginės moters galios; išreiškiamas moterų poezijai būdingas kitoks prigimtinės nuodėmės suvokimas, poreikis išsivaduoti iš kultūrinių moteris varžančių konstruktų. Penkios „Metūgių“ dalys atitinka moters kelią per penkis pojūčius – knyga pradedama gamtos pabudimu, sutampančiu su pirmuoju jaunos moters seksualumo potyriu. Paskutinėje dalyje moteris regima kaip vienas iš būties, kupinos daugybės blogio ženklų, kurie intensyvėja iki apokaliptinių vaizdinių, elementų. „Metūgėse“ gausu temų, kurios vėliau atsidurs feminizmo diskusijų centre – moters teisė mylėti ir disponuoti savo kūnu taip pat laisvai, kaip ir vyras; iš narvelyje uždaryto balandžio virsti laisvėje skraidančiu ereliu; moters lyginimas su vandeniu, kaip gyvybės pradu.

ENIn this article poetry of Birutė Pūkelevičiūtė is analysed from a perspective of feminist critique. The main focus is on her collection “Metūgės” [The Sprouts] (1952) which opened the door for the poetess to the world of other female authors. This work was written long before the establishment of feminism and is free of the influences of its socio-political ideas. It conveys with force an eternal and, at the same time, very modern experience of woman’s life. The most innovative aspect of the collection is an open eroticism which, nevertheless, is not provoking or, in opposite, half-masked but is actually perceived as natural part of life. Analysis of Pūkelevičiūtė’s poetry raises a question of traumatic exile experience and inevitable urge to open a new page of life, to break free from artificial chains after losing the most important things. Her poetry highlights an intimate relation between a woman and nature, emphasises magical female powers; expresses a different, woman’s approach towards understanding of original sin and the need to break free from cultural constructs that restrain women. The five parts of “Metūgės” represent the path of woman via five senses: the book starts with awakening which coincides with the first sexual experience of a young woman. In the last part a woman is seen as one element of subsistence which is full of evil signs the intensity of which rises to apocalyptic images. “Metūgės” has a wealth of themes which later became a centre of feminist discussion: a woman’s right to love and freely dispose of her body as men do; to transform from a caged pigeon into a freely flying eagle; comparison of a woman to water as an origin of life.