New representations: the languages of contemporary Lithuanian theatre

LTPaskutiniais dešimtmečiais Lietuvos teatras patyrė daugybę pokyčių, ypatingai daug jų išgyveno svarbiausi spektaklių elementai: tekstas, aktorius ir žiūrovas. Šiame straipsnyje analizuojamos kelios šiuolaikiniame Lietuvos teatre iškilusios problemos, skiriant ypatingą dėmesį pastarojo meto tobulinimams, kurie gali būti konceptualizuojami postmodernios ir poststruktūralistinės teorijos rėmuose. Platūs debatai apie poststruktūralizmo įtaką vaidybiniams menams vis dar užima vietą teatro kritikoje, besifokusuojančioje daugiausia ties teatro transformacija nuo marginalaus meno formos iki kultūrinės metaforos, dažnai naudojamos kultūros teoretikų. Išlieka atviras klausimas, kaip šis teatrinių ir vaidybinių metaforų daugėjimas prieštarauja tradiciniam „teatro“ arba „vaidinimo“ apibrėžimui? Visuomenėje pasikeitęs teatro statusas drauge su kasdieninio gyvenimo teatralizacija, taip pat kaip ir naujųjų technologijų kultūros tarpininkavimu, reiškia ne tik teatro dubliavimą šiuolaikinėje lietuvių visuomenėje, bet taip pat ženklų pasikeitimą jo estetinėje funkcijoje. Galima teigti, kad daugeliu atvejų straipsnyje analizuojami pokyčiai gali būti vertinami kaip postmodernūs, kadangi linkstama į teatro produkcijos proceso dekonstrukciją ir jiems būdingas reprezentavimo technologijas. Tipiškai postmodernios suvokimo struktūros (citavimas, pakartojimas, pastišas, parodija, simuliacija), matomos šiuolaikiniuose spektakliuose, destabilizuoja bet kokias kategorijas ar skirtumo tarp originalo ir kopijos hierarchiją, laikines ir erdvines koordinates, gyvai atliktas ir įrašytas versijas.

ENOver the last decades, Lithuanian theatre has experienced a great number of transformations, with the major share of them influencing the key elements of performances, i.e. text, actor and spectator. The article analyses several issues the modern theatre faces, with particular attention focused on recent improvements, which can be conceptualised within the frameworks of postmodern and poststructuralist theory. Considerable debates on the impact of postsructuralism on the art of acting is still present in theatrical criticism, which focuses primarily on the transformation of theatre from the marginal form of art into a cultural metaphor often used by culture theorists. A question as to how this growing number of theatrical and dramatic metaphors opposes the conventional definition of “theatre” or “acting” remains open. The transformed social status of theatre together with theatricalisation of everyday life means not only the duplication of theatre in modern Lithuanian society, but also a significant transformation of its aesthetic function. It could be stated that in many cases the changes analysed in the article can be evaluated as postmodern cases, since a tendency of deconstruction of the theatre production process and representation technologies characteristic thereof is observed. Typically postmodern structures of perception (quoting, repetition, pastiche, parody, simulation) observed in modern performances destabilise any categories or the hierarchy of differences between the original and the copy, time and space coordinates, and life or recorded performances.