LTStraipsnis skirtas Eimunto Nekrošiaus kūrybos ir jo režisuoto spektaklio „Otelas“ aptarimui. XX a. pab. režisierius sulaukė tarptautinė šlovės. Jis įvairiose teatro scenose sėkmingai pastatė Šekspyro tragedijų seriją, kurią pradėjo 1997 m. režisuotas „Hamletas“, o baigė – 2000 m. „Otelo“ premjera Vilniuje. Už įspūdingą Šekspyro tragedijos interpretaciją jis sulaukė tarptautinių apdovanojimų Italijoje ir Lenkijoje. Vladas Bagdonas buvo pripažintas geriausiu aktoriumi už Otelo vaidmenį. „Otelo“ spektaklyje aiškiai matomi pagrindiniai E. Nekrošiaus sėkmės principai – jo gebėjimai įtikinamai pateikti eklektišką daugialypių efektų spektrą ir simboliškai išreikšti etninės lietuvių ir pasaulio kultūros ryšius, išlaikant glaudų santykį su Šekspyro dramų tekstu. Jis jungė kelias prasmių sistemas, siekdamas vieningumo. Etninei lietuvių kultūrai būdingas reikšmes derino su keturiais pagrindiniais žemės, oro, ugnies ir vandens elementais. E. Nekrošiaus režisuotas „Otelas“ nuvalė ideologines dulkes nuo šios tragedijos, kuri buvo dažnai statoma sovietiniu laikotarpiu. Jis spektaklį pripildė šiuolaikinio aktualumo, suteikdamas jam naujų kultūrinių ir politinių prasmių. Formalus ikonoklazmas ir šiuolaikinis klasicizmas tapo skiriamaisiais E. Nekrošiaus kūrybos bruožais, tačiau jo meninė pozicija nėra istoriškai ar politiškai neutrali. E. Nekrošiaus „Otelas“ įtvirtino režisieriaus meninę poziciją tarptautinėje erdvėje.