Homiletinis diskursas: kontekstų hermeneutika

LTStraipsnyje nagrinėjamas homiletinis diskursas. Teigiama, kad jis atskleidžia naratyvinį žmogiškosios patirties pobūdį ir nuo grynosios grožinės literatūros ar publicistikos skiriasi savo ypatinga funkcija — pamokslas yra griežtai imperatyvus tekstas. Jame, kaip ir Šventajame Rašte, vyrauja įsakmios kalbos poetika. Pastebima, kad homilija, kaip ir grynieji literatūriniai žanrai, pateikia tam tikrą pasaulio interpretaciją, tik čia ji visuomet konkreti. Atskleidžiama, kad pamokslas kaip interpretacija yra tarpkultūrinės komunikacijos reiškinys, tačiau jis įdomus ir kaip individuali kūrybinė struktūra, nes homilija pateikia pamokslininko asmeninę pasaulio sampratą ir kartu yra orientuota į klausytojo ar skaitytojo vaizduotę, kultūrinę ir individualią atmintį, protą, jausmus ir valią. Autorės nuomone, homiletinė retorika skiriasi nuo grynai oratorinės pirmiausia tuo, kad oratoriaus tikslas — sužadinti klausytojui tam tikrą pagavą, o pamokslininko pagrindinis rūpestis— apreiškimo skelbimas. Nagrinėdama pamokslo diskursą, autorė teigia, kad jis yra viešo pobūdžio struktūra, todėl neišvengiamai susijęs su klausytojo identifikacija, todėl prasminga tik ta homilija, kuri orientuota į atskirą asmenį. Konstatuojama, kad homiletinį diskursą galima apibūdinti kaip tarpasmeninį dialogą ar trialogą tarp autoriaus, teksto ir klausytojo. Teigiama, kad homiletinis tekstas atlieka interpretatoriaus funkciją, nes jis permodeliuoja auditorijos įpročius bei papročius, žodžio reikšmę sulydydamas su jo prasmingumu.

ENA religious sermon is an exceptional discourse, a theological, rhetorical, and literary construct. Even in a written form the sermon, as a rhetorical structure, points to a speaking personality addressing a listening public. In it, as in any other type of oratory, there is an identification of speaker, speech, and audience. Sermonic discourse reveals the narrative quality of experience and is based on the rhythm of complication, climax, and resolution. Here self-understanding and the story of personal life are modeled on larger meta-stories. The homily exhibits transition from semiotic interpretation to existential interpretation. A sermonic interpretation is an ontological dialectic between disclosing the world and understanding oneself in front of the world. Since the Biblical message is a contextual message, there exists a critical interaction between the original ant the contemporary communities which reveals its transhistorical and supracultural aspects. Preaching unites the original historical and cultural context and the modern one. Homiletic contextualization reformulates the kernel ideas so that they speak with the same strength to the contemporary situation. The preacher travels back and forth from the Biblical text to the modern context thus developing the superstructure of both the text and its contextualization. The homiletic discourse involves both decontextualization and recontextualization of the sacred text to constitute a network of intersignification.