Prasmės kūrimo galimybės (pagal Oskarą Milašių)

LTŠio straipsnio tikslas yra pažvelgti į prasmės kūrimo galimybes, remiantis Oskaro Milašiaus kūryba. Siūlomas prasmės kaip įvaizdžio suvokimas. Straipsnio objektas – dalis O. Milašiaus kūrybos, o būtent, 1918–1927 m. paskelbtos studijos apie lietuvių liaudies ir profesionalųjį meną, politinė publicistika bei kai kurie kiti rašiniai. Nagrinėjamas O. Milašiaus prancūzams – politikams ir „paprastiems“ skaitytojams –teikiamas Lietuvos įvaizdis bei jo „grįžtamasis ryšys“ , t. y. galimas sukurto įvaizdžio poveikis, jo recepcija. O. Milašiaus sukurtas Lietuvos įvaizdis daugiaprasmis: iš ilgesio išaugusi, svajonėse išpuoselėta, konkrečia veikla įkūnyta šalis iškyla kaip grožio, moralinio gėrio, amžinųjų vertybių vieta, dieviškumo ir žemiškumo jungtis: čia ideali praeitis pereina į dabartį bei tiesiasi į numatomą, laukiamą pačios šalies ir visos Europos bei pasaulio ateitį. Akivaizdu, jog šitoks Lietuvos įvaizdis galioja lik O. Milašiaus aplinkoje, tik toje erdvėje, kurios kontūrus brėžia ne kas kitas, o pats rašytojas. O. Milašiaus atveju „gyvenimo tvarka“ ir „literatūros tvarka“" (anot Tz. Todorovo) egzistuoja kas sau, kaip du nesutampantys dydžiai ar nesusisiekiantys indai.