Prie Janinos Degutytės eilėraščio

LTMokytojų ir mokinių auditorijoje mėginant interpretuoti literatūros kūrinį, kartais kyla tokia problema: kad kūrinys pasidarytų visiems maždaug suprantamas ir lengvai aprašomas, jį pirma reikia kuo išsamiau išskleisti, įsiskverbti į jo esmę, parodyti prasmių kūrimosi logiką, apibrėžti meninės sistemos elementų santykius. Analitinį ir neabejotinai kūrybinį minties darbą mokykloje turi pakeisti mokytojo pedagoginis talentas: sugebėjimas paprastai, bet įtaigiai pasakyti apie sudėtingus dalykus. Straipsnyje dalijamasi mintimis apie vieną Janinos Degutytės eilėraštį, padedant mokinei susivokti literatūros kūrinio interpretavimo subtilybėse, aptariant su ja J. Degutytės poezijos ypatybes, jos meninio metodo principus, stiliaus požymius ir pasaulėjautos bruožus, santykį su lietuvių literatūros tradicija, su kultūra ir istorija (kad jaunas žmogus pajaustų tarybinės „epochos dvasią“). Pasistengta smulkiai išsiaiškinti eilėraščio „Ant žemės delno“ semantiką ir beveik padiktuota kūrybinio rašymo tvarka: kaip pradėti rašinį, kaip jį komponuoti, kaip atskirti eilėraščio temas, atpažinti jų transformacijas bei raidą, kaip eilėraščio semantinę kompoziciją perkelti į rašinio struktūrą. Atlikta tai, ko negali atlikti mokytojas, dirbantis su didelėmis grupėmis bei su „statistiniu mokiniu“. Mokinė turėjo pabaigti darbą savarankiškai, parašyti šio eilėraščio interpretaciją, po to mokinės rašinys perkurtas mokytojo, taip atsirado lyg ir bendras tekstas, kuris publikuojamas.

ENJanina Degutytė, a poetess of a subtle and sensitive soul, carried on a necromantic tradition of Lithuanian lyrics. In her poem she poeticizes human feelings, an emotional Man's relation with everyday life, idealizes nature and human nature, affirms the unique and universal value of life. With emotional romantic pathos she resists the world forces restricting a human spirit; she opposes cold of death and cosmic absurdity against warm and beautiful beauty of life, underlines high moral principles, a firm personal attitude in presence of the evil. J. Degutytė's poem, however, does not reveal only abstract lyrical idealism - one may feel behind it a specific historical context, moral and ideological and even physical human compulsion, destruction of national culture. Therefore the poetess' lyrics is revealed as a humanistic personal and national defence, resistance against antihuman forces by emphasis on natural beauty and spiritual values. Her poem is as a moral victim and as a search for invariable supportive poles of existence. Thus a light, neo-romantic poem by ]. Degutytė is supplemented by dramatic colors of existential presentiments, anxiety. The native land, which a lonely man is calling upon, is one of the most significant subjects in J. Degutytė's poetry. A man is related to the land existentially and dramatically -by his life and by his death. This theme and other J. Degutytė's creative aspects are here considered based on a specific interpretation of the poem "On the Palm of the Earth" written for teachers and pupils.