Tautosakos tekstas ir jo skaitymas
LTStraipsnyje „Tautosakos tekstas ir jo skaitymas“ Marcelijus Martinaitis teigia, kad dabartiniu metu vis dažniau tautosaka yra skaitoma, o ne dainuojama ar pasakojama. Bet skaitymas savaime perša mums įprastą rašytinio literatūros teksto sampratą, kurios tautosakos tradicija nepažinojo. Net ir šiandien, visuotinio raštingumo laikais, užrašant tautosaką pačių pateikėjų literatūrinis dainų rišlumas būna gana silpnai suvokiamas, dainininkės dažnai nesugeba padiktuoti teksto jo neatlikdamos, t.y. dainuoja, rečituoja, kartais persirengusios tam skirtais drabužiais ar panaudodamos kitus būdus. Tai atskleidžia visai kitokį tautosakos veikmės supratimą bei pajautimą. Todėl ir kyla klausimas, ką mes norime sužinoti, suvokti, patirti vis dažniau (o ateityje taip ir bus) turėdami rankose daugybę rašytinių tekstų, storiausius „Dainyno“ tomus, pro kuriuos sunkiai įžvelgiami juos kūrusiųjų, atlikusiųjų ir visa atmintyje saugojusiųjų veidai. Taigi visai kitoje kultūrinėje terpėje atsidūrus tradiciniam palikimui vėl reikia tarsi iš naujo klausti: kas yra tautosaka?. [versta iš angliškos santraukos]
ENIn his article „The text of folklore and its reading", Marcelijus Martinaitis states that nowadays folklore is being more read than sung or narrated. And reading itself offers us the usual conception of the written literature text that was unfamiliar to folklore traditions. Even today, in times of universal literacy, the literary coherence of songs, when folklore is taken down by the presenters themselves, is not quite comprehensible; the singers are often unable to present the text without performing it, i.e. they sing, recite, sometimes even change into certain clothes using specific details. This new kind of reference reveals a different conception and sensation of folklore. Therefore a question arises: what would we like to find out, comprehend, experience, more and more often (and in future it will be quite natural) using a great deal of written texts, thick volumes of songs, through which the faces of those who had once created, performed and preserved the folklore in their memory are hardly perceived? Thus, as the traditional heritage has appeared in a quite different cultural medium, we must ask ourselves again: what is folklore?. [From the publication]
