"Hamlet" and the failure of Soviet authority in Lithuania

LT1960 m. pradžioje sovietinis sociokultūrinis spaudimas Pabaltijo regione svyravo tarp kraštutinumų. Toks nestabilus ideologinis kontekstas veikė Lietuvos menus, kurie pateko į suvaržyto koegzistavimo su ortodoksine sovietine politika padėtį. Šioje aplinkoje lietuvių literatūros kritiko Dovydo Judelevičiaus kūrinys atskleidžia modelį, paaiškinantį kaip tam tikra Šekspyro drama (duodanti truputėlį ideologinio atokvėpio) gali būti naudojama paankstinti kultūrinį atsinaujinimą. Kaip diskurso taisyklių visumos, supančios draminę produkciją ir ideologines funkcijas, matas pasitarnauja ypatingas dokumentas – D. Judelevičiaus „Gyvasis Šekspyras“ (1964). Jo skyriuje aprašomi du lietuviški Šekspyro „Hamleto“ pastatymai; šiame knygos ilgumo tekste, kritiškame Šekspyro Lietuvos scenoje vertinime, parodomi pastebėti Hamleto „prijaukinimo“ sunkumai Sovietų Sąjungoje, spėjamas šių sunkumų šaltinis – Šekspyro teksto ir sovietinės ideologijos teksto nesuderinamumai. Platesne prasme Judelevičiaus dviejų lietuviškų Hamleto pastatymų traktuotė (vieno, sukurto sovietinio tremtinio Mikhailo Chekhovo Kaune 1932 m., ir kito, pastatyto lietuvių režisieriaus Jono Rudzinsko Vilniuje 1950 m.) atskleidžia reikšmingą sovietinės valdžios nesėkmę siekiant visiškai suvaržyti kultūrinio vietinio literatūrinio įsisavinimo procesą. Šiame straipsnyje analizuojama Judelevičiaus dviejų lietuviškų Hamleto pastatymų kritika ir nubraižomi kritikų, dalyvavusių laipsniškame, apribotame, rūpestingai vykdomame kultūrinio pareiškimo procese, kuris charakterizavo postalininę epochą, darbo keliai.

ENIn the beginning of 1960, Soviet sociocultural pressure in the Baltic region fluctuated between extremes. Such an unstable ideological context affected Lithuanian arts, which fell into a position of constrained co-existence with orthodox Soviet policy. In this environment, a piece by Lithuanian literary critic Dovydas Judelevičius reveals a model that explains how a certain drama by Shakespeare (giving a bit of ideological respite) can be used to advance cultural renewal. A particular document serves as a measure of the aggregate of rules of the discourse surrounding the dramatic product and its ideological functions - Judelevičius’ Gyvasis Šekspyras ("Living Shakespeare"; 1964). One of its chapters describes two Lithuanian productions of Shakespeare’s Hamlet; in this book-length critical evaluation of Shakespeare on Lithuania stage, difficulties that have been observed in the "domestication" of Hamlet in the Soviet Union are presented, and the source of these difficulties is surmised: incompatibilities of Shakespeare’s text and that of Soviet ideology. In a broader sense Judelevičius’ treatment of two Lithuanian productions of Hamlet (one staged by Soviet exile Mikhail Chekhov in Kaunas in 1932, and another by Lithuanian director Jonas Rudzinskas in Vilnius in 1950) reveals a significant failure by the Soviet government to fully constrain the process of local literary cultural assimilation. This article analyses Judelevičius’ critique of two Lithuanian productions of Hamlet and plots out the path of the critics who participated in the gradual, limited, carefully executed process of cultural statement which characterized the post-Stalinist era.