Без посредников: переговоры Литвы и Польши в Кёнигсберге (1928 г.)

LTKarinė ir diplomatinė priešprieša dėl senosios lietuvių karalių sostinės ir lenkų kultūros centro buvo svarbiausia Lietuvos ir Lenkijos santykių 1918-1939 m. problema. Kova dėl Vilniaus vyko visais frontais: diplomatai – Tautų Sąjungoje, publicistai, kultūros ir mokslo veikėjai – spaudos puslapiuose. 1927 m. po debatų Tautų Sąjungoje tarp dviejų valstybių panaikintas karo stovis. Tautų Sąjunga rekomendavo abiem valstybėms pradėti derėtis be tarpininkų. Tiesioginių derybų, kurioms rengtasi nuo 1928 m. pradžios, iniciatorė buvo Lenkija, iškėlusi 4 klausimus 1) sienos perėjimo, 2) pašto ir telegrafo susiekimo, 3) geležinkelio judėjimo, 4) tranzito. Lietuvių pusė reikalavo Želigovskio akcijos pasekmių likvidavimo. Dar daugiau, derybų pradžią lietuviai vilkino sąmoningai. Derybos prasidėjo Karaliaučiuje 1928 m. kovo 30 d. Lenkijos delegacijai vadovavo Zaleskis, Lietuvos – Voldemaras. Delegacijų tikslai buvo skirtingi. Lenkai nusiteikę normalizuoti santykius su Lietuva, kas iš esmės būtų reiškę Lenkijos pergalę ginče dėl Vilniaus. Lietuviai atvyko nusiteikę nieko nepasirašinėti. Skirtingi tikslai lėmė skirtingą taktiką. Lenkai bandė susitarti bent atskirais klausimais. Lietuviai kalbėjo tik apie esminį susitarimą. Derybas stebėjo Tautų Sąjunga ir didžiųjų valstybių vyriausybės. Baigiamasis delegacijų susitikimas nieko konkretaus nedavė. 1928 m. lapkričio 7 d. abi pusės pasirašė tik vieną konkretų susitarimą – dėl vietos susisiekimo per demarkacinę liniją. Pasienio gyventojams tai išties buvo svarbu. Lietuvos užsienio reikalų ministras kalbėjo, kad diskusija Karaliaučiuje nebaigta. Jo Lenkijos kolega pareiškė, kad derybos žlugo.

ENMilitary and diplomatic contraposition regarding the old capital of Lithuanian kings and the Polish culture centre was the main problem of Polish-Lithuanian relations in 1918–1939. Fight for Vilnius went on at all fronts: diplomats in the League of Nations, publicists, figures of culture and science in the press. In 1927, after the debates in the League of Nations, martial law between both states was lifted. The League of Nations recommended both states to start negotiating without any intermediaries. The initiator of direct negotiations was Poland which indicated four issues: 1) crossing the border, 2) post and telegraph communications, 3) railway transport, 4) transit. Lithuanians demanded to liquidate the consequences of Żeligowski’s campaign and they consciously delayed the start of negotiations. They started in Königsberg on 30 March 1928; the Polish delegation was led by Zaleski, and the Lithuanian delegation by Voldemaras. The aims of delegations differed. The Poles wanted to normalise their relations with Lithuania, which would have basically meant the victory of Poland in the dispute over Vilnius. Lithuanians came unwilling to sign anything. Tactics differed as well. The Poles attempted to agree on at least individual issues. Lithuanians talked only about the substantial agreement. Negotiations were observed by the League of Nations and the governments of major states. The final meetings of delegations did not provide any specific results. On 7 November 1928 both parties signed only one concrete agreement concerning local communication at the borderline. It was actually important for the frontier residents. The Lithuanian Minister of Foreign Affairs said that the discussion in Königsberg was not yet over. His Polish colleague stated that the negotiations failed.