Religija ir šiuolaikinė lietuvių dailė pastarųjų dešimtmečių dailės kritikoje

LTVisuotinai žinoma, kad sovietmečiu Lietuvoje religinė dailė laikyta tabu ir oficialiai nebuvo tyrinėjama. Po beveik penkiasdešimties metų priverstinės pertraukos religinių motyvų kūriniai parodų salėse ir pirmieji atgarsiai apie juos spaudoje pasirodė devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Vėliau meno visuomenė buvo kviečiama viešai svarstyti šiuolaikinio sakralinio meno problemas, bandoma šiuos klausimus nagrinėti radijo religinės "Mažosios studijos" laidose, bet rimtesnės diskusijos nesivystė, didesnio atgarsio visuomenėje nesusilaukė. 1992 m. buvo surengta konferencija "Šiuolaikinis religinis ir bažnytinis menas". Problemos aktualumą liudija ir tai, kad ji dažnai, nors ir fragmentiškai, keliama bendresnio pobūdžio tekstuose, einamųjų meninio gyvenimo ar netolimos praeities įvykių apžvalgose, recenzuojant vaizduojamojo meno, tada vadintų respublikinių, parodų, atskirų dailininkų kūrybos recenzijose ir pan. Ir tai dėsninga, nes religinis menas vienaip ar kitaip susijęs su pasaulietine kultūra, yra bendro meninio proceso sudedamoji dalis ir turi būti vertinamas visos nacionalinės kultūros mastu. Tik reikia turėti omenyje, kad, nedisponuojant laiko distancija, einant kūrybinio proceso "karštomis pėdomis", pareikšta nuomonė gali būti nepakankamai motyvuota arba pritrūkstama universalesnio požiūrio. Todėl šioje apžvalgoje kiekvieną kartą nurodoma, apie ką konkrečiai kalbama (paroda, autorius, kūrinys), cituojami autentiški pasisakymai. Siekiant atskleisti kuo objektyvesnį šiuolaikinio religinio meno vaizdą, pateikiamos ir kitų meno sričių specialistų (poezijos, muzikos, teatro, tautodailės) nuomonės.