XX amžiaus lietuvių modernistinio romano pjūvis

• 20 amžiaus lietuvių modernistinio romano pjūvis
• Dvidešimto amžiaus lietuvių modernistinio romano pjūvis

LTNerijaus Brazausko monografija „XXa. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės“, parašyta daktaro disertacijos pagrindu, užpildo didžiulę spragą lietuvių litcratūrologijoje. Čia lietuvių modernistinis romanas pateikiamas be galo plačiame pasaulinės literatūros fone. Monografijos autorius suvokė, kad, tyrinėdamas tokį sudėtingą litcratūros reiškinį kaip modernistinis romanas, neapsieis be metodologinio pliuralizmo, nes, naudodamasis viena kuria nors metodologija ar metodu, jis nesugebės aprėpti jo visumos. Nors kai kas agituoja už metodologinį grynumą, tačiau šiuo atveju pasirinktos skirtingos metodologijos pasiteisino, nes jos tilpo į vieno reiškinio sistemos rėmus. Atskirdamas terminus „modernusis“ ir „modernistinis“ ir pažymėdamas modernizmo pradžią XX amžiumi, autorius išskiria tris jo laikotarpius: avangardizmą, „klasikinį“ modernizmą ir egzistencializmą. Nors monografijoje pateikiami penki – klasikinio, avangardistinio, egzistencialistinio, prancūzų „naujojo romano“, Lotynų Amerikos „naujojo romano“ – modernistinio romano modeliai, kurie dar siejasi vienas su kitu, tačiau išsyk gali pajusti, kad savotiškas šios modernistinio romano planetos svorio centras yra vadinamasis klasikinio modernistinio romano modelis. Nemažai dėmesio skiriama dviem pasakojimo technikoms – „sąmonės srautui“ ir „vidiniam monologui“, kurių autorius kaip kiti nesutapatina.