Laiko struktūros Vytauto Bložės poezijoje

LTStraipsnyje analizuojama, kaip Vytauto Bložės poemoje „Niekas“ iš rinkinio „Sena laužavietė“ sukuriamas sudėtingas pasaulio regėjimas, sujungiantis dvasinę, socialinę, kultūrinę ir istorinę būtį. Poemos tekstas vientisas, neturįs formalių segmentavimo kriterijų. Vienas iš būdų įeiti į poemos pasaulį – svarbiausių erdvių atpažinimas (rūmai, miestelis). Rūmų erdvė per neiginių grandį yra „išjungta“ iš būties tėkmės – niekas negyveno, niekas nelietė, nieko nedomino. Bet kartu atkuriamas buvęs gyvenimas ir žmogiškasis kontekstas. Jis įvairus, dažnai rafinuotas ir estetizuotas. Kaip opozicija rūmų rafinuotumui pabrėžiamas buitiškumas, kasdieniškumas. Dažniausiai kalbant apie rūmų gyvenimų akcentuojama mirtis, išnykimas. Yra figūrų grupė, liudijančių eroziją – dūmai, blaškomi vėjo, dulkės. Nėra ribų tarp gyvo ir negyvo. Rūmų erdvę reprezentuoja dvi opoziciją sudarančios aktantų kategorijos: šešėliai (efemeriškumas) ir gyvuliai (materialumas, žemiškumas). „Aš“ pirmąkart pasirodo 4-je eilutėje: jis yra tas, kuris nevaikščiojo, nelipo laiptais ir negrojo fleita. Subjektas (vaikas-nykštukas) užima stebinčiojo poziciją – būti atsietam nuo „nieko“, bet į jį žvelgti, nepriklausyti rūmų, t. y. negyvybės erdvei, bet ją stebėti. Poemos laikas eina nevienodai. Teksto pradžioje būtojo dažninio laiko kategorijomis akcentuota lėta jo tėkmė, ypač juntama rūmų aplinkoje, bet cikliška gamtoje. Teksto pabaigoje stiprėja gyvybės izotopija. Subjektas vaikas-nykštukas tampa būto gyvenimo perėmėju, saugotoju, savitu mediumu. Būtis atsiveria kaip amžinas judėjimas, iškeliantis naujas gyvybines jėgas.

ENThe paper analyses how the poem “Niekas” [Nobody] by Vytautas Bložė from the collection “Sena laužavietė” [The Old Fireplace] creates a complicated vision of the world and combines the spiritual, social, cultural and historical existence. The text of the poem is solid and does not have any formal segmentation criteria. One of the ways to enter the world of the poem is recognition of the most important spaces (court, town). The space of the court is “switched off” from the flow of existence through the chain of negatives: nobody lived, nobody touched, nobody was interested in. Yet the former life and the human context are recreated. It is diverse, often refined and aesthetic. As the opposition to the refined court, its everyday, common nature is emphasised. Death and disappearance are mainly highlighted when talking about court life. There is a group of figures that testify erosion, i.e. wind-blown smoke, dust. The court space is represented by two opposing actant categories: shadows (ephemeral) and livestock (material, mundane). “I” shows for the first time in line 4; he is the one who did not walk, did not climb the stairs, did not play the flute. The subject (a child-dwarf) takes the position of an observer – to be disassociated from “nobody” yet look at him, not to belong to the space of the court, i.e. death, yet to observe it. The time of the poem is inconsistent. At the beginning of the text it flows slowly through the categories of the past iterative, and this is particularly felt in the court environment yet cyclic in nature. The isotopy of life enhances at the end of the text. The subject child-dwarf becomes the successor and preserver of the past life, kind of a medium. Existence opens up like eternal flux that evokes new vital forces.