Didžioji metafora Gražinos Cieškaitės eilėraštyje
LTStraipsnyje analizuojamas Gražinos Cieškaitės eilėraštis “Filosofinis pasaulis”. Pateikiama bendra G. Cieškaitės poezijos apžvalga, teigiant, kad jos poezija išsiskiria iš kitų autorių nuolatiniu patosu, pabrėžtinai himnišku kalbėjimu, taip rizikuojant net įklimpti į simbolistinio periodo poetiką. Tačiau ji siekia ne imituoti, o perrašyti, atgaivinti sustabarėjusius poetiką aistringame kosmologinių vizijų pasakojime. Jos gana abstrakti, nuo laikraštinių ir buitinių aktualijų atšlijusi rūstoka poezija autoriui primena sunkiasvorę klasikinių filosofinių traktatų kalbą ir ryškiai išsiskiria iš bendro lengvesnio ar ironiškesnio kalbėjimo fono. Pažymima, kad eilėraštis “Filosofinis pasaulis” gali būti suvoktas kaip programinis G. Cieškaitės eilėraštis, nes poetė tarsi pateikia raktą į savo poezijos pasaulį ir čia pat paaiškina, kaip jį naudoti. Parodoma, kad „Filosofinis pasaulis" kartas nuo karto tekste iškyla anaforinėse pozicijose, ir nors šio žodžių junginio apsuptis visą laiką kinta, tekste vis viena aiški spiralinio ir žiedinio komponavimo jungtis. Žiedinis komponavimas akivaizdus palyginus eilėraščio pradžios ir pabaigos teiginius apie filosofinį pasaulį, ir visas eilėraštis konstruojamas kaip šios figūros metaforinių interpretacijų serija. Įvairios jos interpretacijos pamažu viena su kita sukimba į vientisą darinį. Reziumuojama, kad eilėraštis skleidžiasi kaip didžiosios metaforos plėtotė, pagrįsta nuolatiniais performulavimais, apauganti vis įvairesnėmis reikšmėmis, kol tampa pačios kūrybos ir kūrinio simboliu.
ENThe paper analyses the poem “Filosofinis pasaulis” [Philosophical World] by Gražina Cieškaitė. It initially gives a general overview of Cieškaitė’s poetry stating that her poetry distinguishes from other authors by constant pathos, emphasised hymn-like speech, thus risking to get stuck in the poetry of the symbolical period. Yet she aims not to imitate but to rewrite and revive stiff poetry in the passionate narrative of cosmological visions. Her rather abstract, rigorous poetry, disassociated from newspaper and everyday topicalities, reminds to the author a heavyweight language of classical philosophical treatises and evidently distinguishes from the overall lighter or more ironical tone. The poem may be perceived as the programme poem of Cieškaitė, because the poet as if presents a key to her poetical world and explains how to use it. “Filosofinis pasaulis” sometimes emerges in anaphoric positions in the text and although the surrounding words always change, the link of spiral and circular composition is obvious in the text. Circular composition is evident when comparing the statements of the beginning and end of the poem about the philosophical world, and the entire poem is construed as a series of metaphorical interpretations of this figure. Its various interpretations gradually combine into an integral unit. The author resumes that the poem unfolds as the development of the great metaphor, based on constant reformulations, acquiring increasingly diverse meanings until it becomes the symbol of creation and the work itself.
