Gaila Kirdienė. Smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje kultūroje

LTŠi recenzija skirta Gailos Kirdienės knygos „Smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje kultūroje“ (2000) aptarimui. Kirdienė atstovauja instrumentologinei etnomuzikologijos pakraipai. Todėl nenuostabu, kad jos darbas skirtas muzikos instrumentų karaliui – smuikui. Mokslininkė gvildena smuikavimo ir smuikininko vaidmenį lietuvių etninėje kultūroje, jų įtaką Lietuvoje vykusiems ir tebevykstantiems etninės muzikinės kultūros procesams. Be įvado, knygą sudaro keturi skyriai, išvados, smuiko muzikos pavyzdžiai bei kiti mokslo veikalui būtini priedai. Pirmajame skyriuje autorė aptaria gana daug temų: nuo smuikų ir strykų skirstymo iki derinimo bei skleidžiamo garso apibūdinimo. Surinkusi gausius duomenis apie liaudies meistrų pagamintus smuikus ir strykus, Kirdienė bene pirmoji juos susistemino. Monografijoje atskleidžiama, kad bene didžiausią reikšmę smuikavimas turėjo vestuvėse. Nuo XVII a. antrosios pusės smuikas buvo vienas svarbiausių daugelyje lietuvių švenčių ir papročių, o maždaug XX a. viduryje jį išstumia armonikų tipo instrumentai. Skyriuje apie lietuvių liaudies smuikadirbystės, smuikavimo tradicijas sužinome, kad nemaža dalis smuikininkų – puikūs meistrai, patys padarę bent po vieną smuiką. Įdomūs ir nauji autorės atlikti mitinės ir simbolinės smuikavimo prasmės tyrimai. Didžiąją šio skyriaus dalį sudaro smuikavimo sąsajų su ikikrikščioniškąja pasaulėjauta ir mitologija aprašymas. Knygoje gausu iki šiol neskelbtų faktinių duomenų, ją pagrįstai galima pavadinti lietuvių liaudies smuiko ir smuikavimo papročių antologija.

ENThis review is aimed at discussing Gaila Kirdienė’s book “Smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje kultūroje” [Violin and Violin Playing in Lithuanian Ethnic Culture] (2000). Kirdienė represents the direction of the instrumental ethnomusicology. Therefore, it is not surprising that her work is dedicated to the king of music instruments – the violin. The author discusses the role of the violin and violin playing in Lithuanian ethnic culture, their impact on processes of ethnic music culture, which once took place in Lithuania and those still developing. Less the introduction, the book consists of four sections, conclusions, examples of violin music and other attachments necessary for a scientific work. The first section analyses a great many of themes: from the classification of violins to the definition of sound. Having collected vast material about violins and bows manufactured by folk craftsmen, Kirdienė was the first to systemise them. The monograph reveals that violin playing was a significant element at weddings. From the second part of the 17th century, violin was one of the key music instruments played at Lithuanian festival and festive celebrations, and in the mid-20th century it was replaced by accordion-type instruments. The section about Lithuanian manufacture of violins and violin traditions reveals that a great many of violin players were perfect craftsmen, who manufactured at least one violin for themselves. The author’s research of the mythical and symbolic meaning of violin playing is also very interesting and original. The biggest part of this section deals with the description of the links of violin playing with the pre-Christian worldview and mythology. The book contains a number of previously unpublished facts. It can be called an anthology of the Lithuanian folk violin and violin playing habits.