Kitokia knyga apie tradiciją
LTRecenzijoje aptariama J. Jonutytės knyga "Tradicijos sąvokos kaita" (Vilnius, 2011). Esame įpratę skaityti veikalus apie tam tikras konkrečias tradicijas: tautines, lokalines, regionines, religines, liaudiškas ir t.t. Tačiau Jurgos Jonutytės monografijoje kalbama apie tradicijos sąvoką apskritai: apie jos formavimąsi, reikšmę, raidą, pokyčius. Tradicija – viena iš reikšmingiausių ir kontroversiškiausių humanitarinių mokslų (etnologijos, folkloristikos, istorijos ir kt.) bei apskritai kultūros sąvokų; be jos neapsieinama, bet sykiu – ir daug iečių sulaužoma, skirtingai šią savoką suprantant ir interpretuojant. Todėl platesnis filosofinis žvilgsnis čia ypač pravartus. Manyčiau, ne vienas savosios disciplinos „amžinųjų“ klausimų nukamuotas tautosakos tyrėjas ar rinkėjas, apskritai humanitaras, skaitydamas J. Jonutytės monografiją, turėtų rasti aiškių ir tikslių teorinių, savojo intuityvaus žinojimo patvirtinamų, formuluočių. Dar knygos įžangoje autorė išsako minčių, kurios turėtų apmalšinti griežtai savo mokslinių tyrimų bent jau pagrindines sąvokas ir terminus siekiančių apsibrėžti rigoristų įkarštį . J. Jonutytės nuomone, „sąvoka tuo vertingesnė, kuo silpniau jos kaip termino ribos atlaiko skirtingų filosofijos krypčių refleksijas. <...>„Pamirštos“, kasdienėje kalboje nugrimzdusios ir vienos aiškios reikšmės nebeturinčios sąvokos gali būti įdomesnės ir produktyvesnės nei „nusistovėjusios“. Tradicijos sąvoka yra būtent tokioje perkainojimo kryžkelėje. Tai reiškia, kad į ją ir jos kaitą įsižiūrint įmanoma užčiuopti platesnes mūsų dienų mąstymo transformacijas“ (p. 7). Kaip tik tokį tikslą autorė sau ir kelia [p. 211-212].
