Kai medžiai nežydėdavo rudenį

LTRecenzijoje aptariama Vytauto Bložės knyga „Metų laikai“. Iš pavadinimo galima numanyti, jog kūrinys bus skaidomas į keturias dalis. Iškalbingas ir žanrinis apibrėžimas – eilėraščių poema – nurodo pretekstą ir kuria konceptualumo, vientisumo nuojautą. Abi prognozės pasitvirtina – keturios V. Bložės kūrinio dalys pasakoja vieną minties istoriją. Sąsajų su lietuviškąja tradicija (K. Donelaičio „Metais“) neneigia ir pats autorius. Pirmosios dalies pavadinime „Vėl pavasaris“ žodelytis vėl – kaip ir Salomėjos Nėries eilėraštyje, kur jis vėl atjoja drąsiai. Taip jungiasi skirtingų epochų vadovėlinių lietuviškos poezijos korifėjų konotacijos. Prie jų vertėtų pridėti Antano Baranausko intonacijas, gamtos įspūdžių akustiškumą – visa kas čia kukuoja, tūtuoja, plepasi, dūzgia. Atskirų eilėraščių prasmės ryškėja bendrame kontekste, pinasi į vientisą audinį. Poezijos trieiliai savo koncepcija primena japoniškuosius haiku ir, nors V. Bložė neskaičiuoja skiemenų ir eilučių nevaržo griežtomis formos taisyklėmis, rytietiškas tikslas išlieka – pamėginti pagauti vos juntamą trumputį dažniausiai vienos gamtos detalės įspūdį ir išsakyti jį kaip įmanoma taupiau. Vienas iš dalykų, į kuriuos žmonija nuo pat savo egzistavimo pradžios ieškojo atsakymų, yra Dievo bei religijos klausimai. Šia savo knyga V. Bložė teigte teigia religijų sutarimo galimybę – juk pagaliau ne taip svarbu, kokiam Dievui žmogus meldžiasi, jei net viename eilėraštyje darniai sugyvena skirtingų religinių doktrinų įvaizdžiai. Religinis sinkretizmas paradoksaliai sukelia ne chaoso, o ramybės įspūdį.

ENThe review discusses the book “Metų laikai” [The Seasons] by Vytautas Bložė. The title implies four parts of the book. The eloquent genre definition – a poem of verses – indicates the pretext and creates the sense of conceptuality and integrity. Both forecasts prove to be true: the four parts of Bložė’s book tell one story of thought. The author also does not deny connections with the Lithuanian tradition (Donelaitis’ “Metai” [The Seasons]). The word ‘again’ in the title of the first part, “Spring again”, reminds of the poem by Salomėja Nėris, in which the spring comes boldly again. Hence the connotations of Lithuanian textbook poetry coryphaei from different epochs combine. Antanas Baranauskas’ intonations, the acoustics of nature impressions – everything that cuckoos, toots, chatters, hums – should also be added here. The meanings of individual poems emerge in the general context and are woven into a single fabric. In their concept triplets remind of haiku and, although Bložė does not count syllables or restrict lines with the rules of a strict form, the oriental goal remains – to try to catch a hardly perceptible short impression of mainly a single detail of nature and express it in the most sparing way. Some of the issues that humans have been searching answers to since the very beginning of their existence are the issues of God and religion. In this book Bložė asserts the possibility of the concert of religions; it is not that important to which God a man prays, if the images of different religious doctrines can be harmoniously combined in a single poem. Religious syncretism paradoxically creates an impression of quietness rather than chaos.