Neįveiktas dvilypumas lietuvių ir latvių egzodo romanuose

LTStraipsnyje iš postkolonijinės kritikos perspektyvų aptariami lietuvių ir latvių egzodo romanai. Pamatinis straipsnio konceptas yra hibridiškumas – svarbus šiuolaikinių (e)migracijos romanų analizės aspektas. Romano žanras tapo vienu iš būdų (po periodikos) lietuviams ir latviams kolektyviai patirti nacionalinio, kultūrinio identiteto jausmą išeivijoje. Latvių ir lietuvių egzodo romanų bibliografijos, apimančios 1945-1990 m. laikotarpį, parodė, kad bendrą lietuvių ir latvių egzodo romanų masyvą sudaro daugiau kaip 700 kūrinių: 220 lietuvių ir 488 latvių romanai. Daugelyje hibridizacijos modelio romanų ryškėja egzistencialistinė pajauta, paskatinta skaudžių išeivio nepritapties patirčių. Bandymas suvienyti dvi nesuvienijamas opozicijas ir dviejų alter ego konfliktas, pasireiškiantis įvairiapakope (ne)išverčiamumo gradacija, suteikia galimybių šiuo rakursu perskaityti Gunčio Zarinio, Ilzės Škipsnos, Richardo Rydzinieko ir Antano Škėmos romanus. Tai tekstai, pristatantys fragmentuotą, daugialypį subjektą, kurio pagrindinis bruožas – neurozės apimta egzilo sąmonė, o pasakojimas destabilizuojamas vartojant modernistinę raišką. Hibridinė tapatybė yra fragmentiška, išfokusuota, sunkiai ieškanti kompromiso ir dažniausiai jo nerandanti. Kaip matyti iš aptartų baltų egzodo romanų, jie nepatvirtina pozityviojo hibridizacijos aspekto ir baigiasi tragiškai. Hibridiškumas iš esmės yra paradoksalus reiškinys: herojus nesugeba įteisinti hibridiškumo, nes vienu momentu pasireiškia ir dominuoja tik kuri nors iš dviejų galimų tapatybių, o joms susiliejus, herojus neišvengiamai žūsta.

ENThe article discusses Lithuanian and Latvian exodus novels from the perspective of post-colonial criticism. The fundamental concept of the article is the hybridization – an important aspect of analysis of modern (e) migration novels. The genre of novel became one of the methods (after periodic press) for Lithuanian and Latvian emigrants to experience the feeling of national and cultural identity. Bibliographies of Lithuanian and Latvian emigrant novels covering the period from 1945–1990 showed that the common massive of Lithuanian and Latvian emigrant literature consists of more than 700 works: 220 Lithuanian novels and 488 Latvian novels. The majority of these novels emphasise the existentialist feeling and encourage painful experiences of emigrants in alien countries. The effort to unite two oppositions and the conflict of two alter egos provide a new perspective for reading novels by Guntis Zarinis, Ilze Škipsna, Richard Rydzinieko and Antanas Škėma. These are the texts presenting a fragmental and multidimensional subject, the main peculiarity of which is the neurotic conscious of the exile. The hybrid identity is fragmental. It is seeking for a compromise, but usually it does not find it. As it can be seen from the discussed novels of the Baltic exodus, they do not prove the positive aspect of hybridisation and end tragically. The hybridization is a paradoxical phenomenon: the character is not able to legalise the hybridization, since, at one moment, only one of the possible identities prevails, and after they unite, the hero dies.