Kūryba kaip nesibaigiantis iššūkis
LTTalentingas kūrėjas neišvengiamai sukuria naują idealią visatą, kurioje viskas vyksta pagal kūrėjo sugalvotas žaidimo taisykles. Kitaip kūryba būtų tiesiog neįmanoma. Šiame straipsnyje klausiama, ar tas absoliutaus naujumo momentas nepaverčia paties kūrėjo ir jo kūrinio dieviškojo kūrybos akto unikalia variacija. Ar žmogiškoji kūryba nėra tik atkartojimas, neprilygstantis pirmapradžio kūrybos genijaus tobulumui. Ar gali kūrėjas su tuo susitaikyti ir tokią savo padėtį priimti kaip egzistencinį likimą? Galbūt Dievo vardo pulsą kūrėjo tekstuose galima suvokti kaip jo sąmonei imanentišką dievoieškos fenomenologiją. Juk kūrėjas yra ir Šventojo Rašto skaitytojas. Kai kurie didžiosios tradicijos simboliai nuolatos kirba jo sąmonėje bei pasąmonėje, jie kuriantįjį traukia ir kartu verčia jiems priešintis – kaip tik dėl jų nesuvokiamumo. Juliaus Sasnausko kūryboje tarsi nusilenkiama slėpiniui. Poeto sąmonė transcendencijos pinkles išsprendžia atsigręždama į šiapusybę, vadinamąją vizualinę imanenciją. Labai panašus judesys atliekamas ir Sigito Gedos poezijoje. Meditatyvioji regėjimo patirtis nugali proto mintį ar įsakmią Šv. Rašto tiesą. Nuolatinė atogrąža į Biblijos simbolius bei prasmes regima ir Sigito Parulskio kūryboje. Dievo vardas joje siejamas su įvairiomis galimomis šio pasaulio apraiškomis. Taigi Dievas, pasirodo, nemiręs. Jis tik pakeitė konfesiją. Iš skausmo ir kančios simbolio jis tapo produktyvia kartų jungtimi.Reikšminiai žodžiai: Biblija; Bibliniai įvaizdžiai literatūroje; Dievas; Eilėraštis; Filosofija; Interpretacija; Krikščioniškieji motyvai literatūroje; Kūryba; Literatūra; Poezija; Religija; Simbolis; Šiuolaikinė lietuvių poezija; Bible; Biblical images in Literature; Christian motives in Literature; Contemporary Lithuanian poetry; Creation; God; Interpretation; Lithuanian Literature; Philosophy; Poetry; Religion; Symbol; Verse.
ENA talented creator inevitably creates a new ideal universe, in which everything goes on according to the rules of the game formulated by the creator. Otherwise creation will simply be impossible. The paper asks whether the moment of absolute newness does not turn the creator and his work into a unique variation of the divine act of creation. Is human creation not just a reiteration that yields to the perfection of the primordial genius of creation? Can a creator reconcile with it and accept this state as existential fate? The pulse of the name of God might probably be perceived in the creator’s texts as the phenomenology of searching for God immanent to his conscious. The reader of the Holy Scripture is the creator as well. Certain symbols of the grand tradition are always in his conscious and subconscious; they attract the creator and at the same time force him to resist them – namely due to their impenetrability. The works of Julius Sasnauskas as if bow to the mystery. The poet’s conscious solves the trap of transcendence by turning at this side, the so-called visual immanence. A very similar movement is observed in the poetry of Sigitas Geda. The meditative vision experience defeats the thought of the mind or the authoritative truth of the Holy Scripture. Constant turning back to biblical symbols and meanings is observed in the works of Sigitas Parulskis. The writer associates the name of God with various possible manifestations of this world. Thus, the God seems not to have died. He just changed a confession. He turned from the symbol of pain and suffering to a productive link between generations.
