LTRecenzijoje aptariama Valentino Sventicko monografija vykusiu pavadinimu „Šitas Aidas, šitas Marčėnas“, kuris tarsi nustato studijos programą – atskleisti, kas yra šitas Aidas, kas yra poetas, kuriantis save, iš savęs, iš savo vardo, aidų, aidėjimų ir ataidėjimų. Pamatinė sandūra tarp to, kas matoma ir apibūdinama, įvertinama, ir to, kas yra, o nesileidžia kaip nors persakomas, lemia ir V. Sventicko monografijos sandarą bei stilių: ir draugišką, pokalbišką, ir ramų, siekiantį objektyvumo, pasiremiantį ir literatūros mokslu ar filosofija, svarstantį prieigos prie poezijos problemas. Studijos struktūros ašį sudaro klausimai, iškilę iš A. Marčėno ir išsikelti sau, mąstant apie poeziją, kasdien susitinkant su jos praktika, poeto gyvenimo štrichai, „Metrikų“ akcentas, poetikos ypatumai. Pamatuotai keliama lyg atsiskyrusio nuo visų rinkinio „Metų be žiogo“ problema. Monografinės studijos autoriaus nuopelnas – ryškus A. Marčėno poezijos žmogiškumo pėdsakas; neatsiskirti nuo žmonių, nuo tradicijos, nuo klaidų, nesėkmių, praradimų, rizikų, meilės, tėvo mirties, skaudžiai grįžtančios motinos ironijos. Didžioji kritikos dorybė – knyga įdomi, nenuobodu net, kai narstomos vidinės eilėraščių struktūros. Autorius teisus laisvindamas apmąstymų lauką, keisdamas rašymo registrus: analizuodamas, interpretuodamas, vėl pereidamas prie pokalbių, remdamasis savo, rašytojų būstinės Sirvydo gatvėje senbuvio, patirtimi. Suima daug ryšių, atitikimų, sąskambių, paralelių, įtakų. Dar sykį pasirodo kaip itin tvarkingas kritikas, tiksliai cituojantis, skaičiuojantis, pateikiantis bibliografines nuorodas.
ENThis is a review of a monograph by Valentinas Sventickas with a very spot-on title “Šitas Aidas, šitas Marčėnas” [This Aidas, this Marčėnas] as if to define the plan of the study: to show who is this Aidas, what is a poet who creates himself, out of himself, out of his name, out of echoes, reverberations and back-echoes. The underlying connection between what is seen and described or judged and what exists but cannot be described determines the structure and style of V. Sventickas’s monograph: both friendly, conversationalist and somewhat calm, impersonal, referring literature research or philosophy, discussing issues of access to poetry. The axis of this study consists of questions that emerged from A. Marčėnas and that the poet himself raised when thinking about poetry and encountering its practice on a daily basis, of features of poet’s life, focus of “Metrikos” (The Metrics), and characteristics of poetry. The collection “Metai be žiogo” (Year Without Grasshopper) is discussed since it is so removed from other works. The author of the monograph reveals a vivid imprint of humanity in A. Marčėnas’s poetry, his strive to stay connected to people, tradition, errors, failures, loss, risks, love, death of the father, irony of painful return of the mother. The great virtue of this critique is that the book was written in a very entertaining way and is not boring even when analysing internal structures of verses. The author is right in giving more freedom to the area of thinking and interchanging the styles of writing: analysing, interpreting, returning to conversations, and referring to his own experiences of a regular of gathering of writers in Sirvydas street. Accurate quotations, calculations and bibliographic references once again prove him as a neat reviewer.