Klaidžiojant po nupigintą Uralo dykumą

LTRecenzijoje aptariamas Kristinos Jokštaitės romanas „Karta SOS“. Pažymima, kad autorė pasirinko aktualią ir skaudžią temą: vienišų vaikų, paliktų tėvų emigrantų, kartą, tad knyga skaitytojui atsiveria kaip realaus pasaulio atspindys. Pažymima, kad romane įvardijama nevilties kupina karta, tad ji neišvengiamai yra nuoroda į maištą, atsiskyrimą nuo kitų kartų, kurios, pasyviai tekėdamos gimimo – mirties trajektorija, susilieja į vieną amorfišką masę. Recenzentė teigia, kad „Karta SOS“ išsiskleidžia kaip lietuviškai meksikietiška istorija, kurioje yra visas įmanomas emocijų spektras: nusenusių, pakvaišusių senelių priežiūrai palikti vaikai, sužvėrėjusi mokykla, kurioje klesti mokinių ištvirkavimas. o visoje toje aplinkoje skleidžiasi meilės tema, kuri pažymima brutalia žmogžudyste, ankstyvu nėštumu, beprotnamiu, kalėjimu. Recenzentė kelia autorės atsakomybės už tekstą problemą. Taip pat pažymima, kad „Kartos SOS" veikėjai lėkštoki, autorė ne visada sugeba išreikšti mintį ir suvaldyti siužetą. Teksto ritmas kaitaliojasi, blaškosi tarp įvykių ir būdų, kuriais jis pateikiamas. Pastebima, kad iš pradžių autorė pasirenka nuoseklią pasakojimo manierą, tačiau knygai įpusėjus, metamasi į retrospektyvų įvykių fiksavimą, tekstą dar ir defragmentuojant. Reziumuojama, kad mėginant panaudoti kuo daugiau išraiškos priemonių, sukurti kuo margesnį pasaulį ir tai darant persistengus, skaitytojas susiduria su groteskiška melodrama, kurioje po blizgančiais niekučiais sunku pajusti tikrumo kibirkštį.

ENThe review discusses the novel “Karta SOS” [SOS Generation] by Kristina Jokštaitė. The author chose a relevant and painful topic: the generation of children who were left by emigrated parents, thus the book is like a reflection of the real world. The novel speaks about the generation which is full of despair; therefore it is inevitably a reference to rebellion, separation from other generations which, passively flowing along the birth-death trajectory, merge into an amorphous mass. The reviewer claims that “Karta SOS” reveals itself as a Lithuanian-Mexican story with the whole possible range of emotions: children left under supervision of old and cranky grandparents, brutal school with pupil debauchery prevailing. Meanwhile, in this environment the love theme opens up, which is marked with a brutal murder, early pregnancy, madhouse and prison. The reviewer points out the problem of the author’s responsibility for the text. She also notes that the characters of “Karta SOS” are shallow, and the author not always manages to express her thoughts or control the plot. The rhythm of the text alternates, tosses between events and ways in which it is presented. At first, the author chooses a consistent manner of narrative; however, in midway she switches to a retrospective recording of events and even defragments the text. The reviewer resumes that when the author seeks to use as much as possible means of expression and create a really variegated world and overdoes, the reader faces a grotesque melodrama, in which it is difficult to see the spark of veracity under gewgaw.