Eduardo Mieželaičio gyvenimo post scriptum
LTRecenzuojamoje prisiminimų apie Eduardą Mieželaitį knygoje – sudarytojo Vlado Braziūno įžanga ir 44 kitų autorių tekstai. Be prisiminimų, čia esama dienoraščių fragmentų, Mieželaičio laiškų įvairiems adresatams ir kt. Mieželaitį prisimena poetai, vertėjai, redaktoriai, kritikai, dailininkai. Kalbama apie jo darbą Rašytojų sąjungoje, poeziją, gyvenimą sodyboje Santakos kaime, santykį su kritika. Recenzijoje trumpai pristatomos pagrindinės knygos prisiminimų gijos, bandomas išvysti jų suformuotas visuminis asmens portretas, nors dėl konkrečių temų vengimo jis gana fragmentiškas. Recenzentė pasigenda poeto veiklos valdžios struktūrose atspindžių, knygoje neatsispindi daugelis problemiškų, konfliktinių Mieželaičio gyvenimo ir veiklos aspektų, kurių atšvaitų galima rasti kituose šaltiniuose. Visiškai nėra šeimos, artimųjų prisiminimų, todėl nematyti, koks Mieželaitis buvo namuose, kai išeidavo visi svečiai ir lankytojai. Daugeliu požiūrių įdomus knygos pradžioje spausdinamas M. Martinaičio tekstas, padedantis jaunesniajai kartai suvokti situaciją pokario Lietuvos kultūroje, dėl kurios labai silpnas knygas anuomet skaitytojai priimdavo kaip neįtikėtinus atradimus. Knygoje esminis yra santykio su sovietine valdžia klausimas, nors daugelyje tekstų svarstomas gana aptakiai. Daugelyje tekstų kalbama apie Mieželaičio asmenybės mįslę, susijusią ir su įgimtais būdo bruožais, ir su patirtomis traumomis, ir su oficialiu pripažinimu. Recenzuojamoji knyga reikšminga ir tuo, kad joje skirtingų kartų poetai bando objektyviai įvertinti Mieželaičio vaidmenį lietuvių poezijos istorijoje.
