Dailininkas ir modernumo apraiškos Lietuvos XX a. 3-4 dešimtmečių teatre

LTPagrindinis tyrimo objektas yra scenografo individualybė, jo raiškos pripažinimo augimas, kuris atskleidžia modernumo įsitvirtinimą teatre. Tiriamas Lietuvos tarpukario teatras, kuriame vyko pradinis modernumo įsisavinimo procesas, atsiskleidė individualybės ir bendraautorystės, kūrybinio lygiateisiškumo problemos. Modernumas analizuojamas teatro meno savarankiškumo, jo autonomijos, išsilaisvinimo nuo literatūros, gyvenimo tikrovės priklausomybės idėjų kontekste, išryškinant poreikį suteikti lygiavertį, tarpusavyje funkcionuojantį vaidmenį visiems spektaklio struktūros elementams. Darbo tikslas išsiaiškinti dailininko individualybės, jo autentiškos kūrybinės raiškos galimybes modernizuojant teatrą. Vadovaujantis sociologiniu metodu analizuojami 3-4 dešimtmečių Lietuvos teatre produktyvumu, novatoriškumu pasižymėjusių dailininkų išskirtiniai scenografijos bruožai. Darbe išsiaiškinta, jog XX a. 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečio modernėjimo procesai skyrėsi. Trečiame dešimtmetyje modernumas reiškėsi epizodiškai. Dailininkų inovacijos retai susilaukė pritarimo, liko už spektaklio visumos ribų. 4 dešimtmetyje modernumas įgavo augimo tendencijų, teatro dailininkai įsitvirtino teatre, jiems pavyko įteisinti novatoriškus pasiūlymus. Tyrimo metu paaiškėjo, jog modernumo pradinius impulsus, jo augimą padeda išsiaiškinti individualios, autentiškos dailininkų kūrybinės pastangos, kurios įrodė, jog scenografija yra bereikšmė kol ji neįtraukiama į spektaklio prasmių ir idėjų kontekstą, o dailininko individualybė nepripažįstama. Tarpukario teatro dailininkų kūrybinės individualybės pirmieji įteisino scenografo profesiją peržengiančią dailės ribas. Ji tapo teatro dalimi.

ENThe main object of the research is the individuality of a scene designer, the growth in the acknowledgement of his or her expression, which reveals the modernity in theatre. The work analyses the Lithuanian interwar theatre, where the primary process of modernity reclamation took place, and problems of individuality and co-authorship as well as creative equality were revealed. The modernity is analysed in the context of independence of the art of theatre, its autonomy and freedom from literature and the ideas of life reality dependence by highlighting the need to provide an equivalent and interacting role for all structural elements of a performance. The aim of the work is to identify possibilities of the artist’s individuality. Pursuant to the sociological method, exceptional features of scene designers prominent in Lithuanian theatre in the 3rd–4th decades for their productivity and innovation are analysed. The work clarifies that processes of modernism in the 3rd and the 4th decades of the 20th century differed. However, in the third decade modernism was expressed episodically. Artists’ novelties were rarely approved of. Many of them were not included into performances. In the 4th decade, modernity began to grow. During the research, it was found out that the primary impulse of modernity and its growth could be clarified with individual and authentic artists’ creative efforts, which proved that scene design is meaningless until it is not included into the context of meanings and ideas of the performance, and the individuality of the scene designer is not acknowledged. The first ones to acknowledge the profession of a scene designer were creative individualities of interwar theatre artists. This profession became part of theatre.