Julijono Lindės-Dobilo legendinio rašymo stilistika V. Kandinskio ir J. Baltrušaičio rekonstrukcijų kontekste

LTStraipsnyje tiriama Julijono Lindės-Dobilo romano „Blūdas“ transcendentalinės programos sąsajų dermė su modernistiniu civilizacijos apmąstymu, visuomeninės sąmonės pokyčių menine refleksija. Mėginama paaiškinti Lindės-Dobilo intelekto ezoteriškumą, hermetiškumą, meninį etnologinį, „bajorišką“ kalbėjimą romane. Kūrinio sąmonės savarankiškumas ir intersubjektyvumas, įdomūs manipuliacinės retorikos požiūriu (pasijų kūrimas), priartina Dobilą prie J.A. Herbačiausko „aristokratinio“ ego ir Sofijos Kymantaitės- Čiurlionienės neoromantinės raiškos. Pasirinktas formalus būdas – legendinis rašymas. Lindė-Dobilas atgaivina anamorfozę ir hagiografinį stilizavimą. Šios meninės priemonės svarstomos kitų poetikos kategorijų – skaitymo, logogramos (tekstas parašytas kaligrafiškai, bet neįskaitomas), lyrizmo, metagramos (apofonija – šalutiniai sąskambiai – pakeitus raidę), metapleksės (kitoks, transformuojantis sumodeliavimas) kontekste. Kai kurios Lindės-Dobilo meninės priemonės siejasi su modernizmo stilistika, – jos komentuojamos Kandinskio ir Baltrušaičio estetikos kontekste. Lindė-Dobilas savo romane sujungia kryptis, kurias lietuvių kultūroje koduoja Vaižganto, Putino, Maironio ir Vydūno vardai. Jo legendinis pasakojimas, būdingas kunigui literatui (pamokslų retorika ir aptaki deskripcija), atstovauja krypčiai, kuriai autorius kartu ir priešinasi. Pats pavadinimas „Blūdas“ siejasi su filosofine laisvamanybe, intelektualinės modernios kultūros prielaidomis, ryškėja pastangos nuo išorės dalykų aprašymo pereiti į vidinio pasaulio raišką ir piramidės principu išreikšti vidinę tikrovę.

ENThe paper examines the harmony of transcendental programme connections of the novel “Blūdas” by Julijonas Lindė-Dobilas with the modern contemplation of civilisation and artistic reflection of changes in public consciousness. It attempts to explain the esoteric and hermetic nature of Lindė-Dobilas’ intellect and his artistic, ethnological “nobleman-like” talking in the novel. Independence and intersubjectivity of the consciousness of the work, which are interesting from the point of view of manipulative rhetoric (the creation of passions), make Dobilas closer to Herbačiauskas’ “aristocratic” ego and Sofija Kymantaitė- Čiurlionienė’s neo-romantic expression. A formal way, i.e. legendary writing, has been chosen. Lindė-Dobilas revives anamorphosis and hagiographical stylization. These figures of speech are considered in the context of other poetical categories – reading, logogram (the text is written calligraphically, yet illegible), lyricism, metagram (apophony – secondary sounds – after letter alternation), metaplexis (a different, transforming modelling). Some figures of speech used by Lindė-Dobilas are related to the stylistics of modernism; they are commented in the context of Kandinskis’ and Baltrušaitis’ aesthetics. Lindė-Dobilas combines trends that are encoded by the names of Vaižgantas, Putinas, Maironis and Vydūnas in Lithuanian culture. His legendary narrative characteristic to a priest litterateur (sermon rhetoric and sleek description) represents the trend to which the author also opposes. The title “Blūdas” is associated with philosophical free-thinking, preconditions of intellectual modern culture; there are efforts to pass from the description of external things to the expression of inner world and to express inner reality through the pyramid principle.