Julijono Lindės-Dobilo inspiracijos

LTJulijonas Lindė-Dobilas paprastai traktuojamas kaip „vieno kūrinio“ („Blūdas“) autorius. Tačiau rašytojas-mąstytojas įvairiais būdais turtino ir skatino pirmųjų XX a. dešimtmečių lietuvių meninio žodžio plėtrą, stimuliavo tarpukario estetinę mintį. J. Lindės-Dobilo akiratyje didieji Europos meno, estetikos reiškiniai be ypatingų kolizijų derinasi su akcentuotais tautiškumo variantais; įvairias lietuvybės apraiškas jis projektuoja į universaliuosius meno kontekstus. Šis intelektualinis-dvasinis skverbimasis į amžinojo meniškumo klodus yra vienas iš labiausiai inspiruojančių jo palikimo ataidų dabartinėje susiskaidžiusioje literatūrinėje sąmonėje. Šiandien vertingiausi yra tie rašytojo palikimo sandai, kurie susiję su metodologinėmis procedūromis, atspindi universalesnio pobūdžio estetinius sprendimus ir priklauso platesnėms lietuvių literatūros ir literatūros filosofijos paradigmoms. Rašytojas mokėjo įžvalgiai atskleisti fenomenalius A. Strazdo, A. Baranausko, A. Vienažindžio, V. Krėvės, V. Kudirkos, Vydūno, Vaižganto ir kt. kūrybos ypatumus, be nevisavertiškumo komplekso regėdamas juos vienoje gretoje su įžymiaisiais visų laikų kūrėjais. Vaisingiausias atrodo J. Lindės-Dobilo siekimas parodyti A. Mickevičiaus kultūrinį artimumą kūrėjams. Poeto kūrybos fenomeną J. Lindė-Dobilas suvokia kaip gilių asmenybės išgyvenimų, lietuviškos pasaulėjautos išraiškos ir europietiškos meninės kultūros sintezę. Ypač dažnai J. Lindė-Dobilas gręžiasi į romantikų pamėgtą meilės topiką, kurią interpretuoja originaliais rakursais, leidžiančiais iškelti naujus A. Mickevičiaus kūrinių ypatumus.

ENJulijonas Lindė-Dobilas is typically treated as the author of a “single work” (“Blūdas”). However, the writer-philosopher enriched and promoted in various ways the development of the Lithuanian word of art of the first decades of the 20th c. and stimulated the interwar aesthetic thought. For Lindė-Dobilas the major phenomena of European art and aesthetics fit the emphasised variants of nationality without particular collisions; he projects various manifestations of Lithuanianness into universal art contexts. This intellectual-spiritual penetration into the layers of eternal artistry is one of the most inspiring reverberations of his heritage in the current divided literary consciousness. Those elements of the writer’s heritage that are related to methodological procedures, reflect universal aesthetic solutions and belong to wider paradigms of Lithuanian literature and literary philosophy are today most valuable. The writer was able to perceptively reveal the phenomenal peculiarities of the works of Strazdas, Baranauskas, Vienažindys, Krėvė, Kudirka, Vydūnas, Vaižgantas, and others, putting them in line with the all-time prominent creators without any inferiority complex. Lindė-Dobilas’ attempt to show Mickiewicz’ cultural proximity to creators seems to be most fruitful. He perceives the poet’s creation phenomenon as the synthesis of deep experiences of a personality, expression of Lithuanian world-view and European art culture. Lindė-Dobilas very often turns to the topic of love favoured by romanticists, which he interprets from the original aspects that point out new peculiarities of Mickiewicz’ works.