Didžiadvasių žodžių eros pabaiga
LTKnyga „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“, pasak autoriaus, savyje slepia trijų neišsipildžiusių knygų galimybę. Pirmajame skyriuje bandoma peržvelgti šiandieninės kritikos metodų ir metodologijų intencijas bei galimybes stovint įvairiausių tyrinėjimo būdų naršomo eilėraščio ginties pozicijose – aptariamos V. Daujotytės skaitymo prieigos veikale „Tekstas ir kūrinys“, J. Greimo metodinės įžvalgos studijoje „Iš arti ir iš toli“. Kita priešinga mąstymo kryptis knygoje susijusi su pačiais kūrėjais – mokslininkais, poetais, prozininkais (T. Venclova, V. Katiliumi, B. Raila, J. Juškaičiu), kurie dėl talento, charakterio, temperamento prigimties paliko ryškų pėdsaką ir literatūros kritikoje, eseistikoje, publicistikoje. Savarankiškiausios paskutiniosios knygos dalys yra skirtos jaunųjų poetų kūrybai ir aktualiausiai jos kultūrinei, ideologinei aplinkai. Į postmodernistinį eilėraštį stengiamasi pažvelgti XX a. lietuvių poezijos kontekste, darant išvadą, kad visos naujausiosios eilėraščių gamybos technologijos beveik paraidžiui pakartoja ano amžiaus pradžios avangardo, moderno ieškojimus ir atradimus. Bendromis amžiaus pabaigos tendencijomis motyvuojant klasikinių formų mirtį ir apskritai tradicinės prozodijos nunykimą vengiama pripažinti įsivyraujantį fragmentuotą, leksiškai „išprasmintą“ kalbėjimą, kuris, tapęs kolektyviniu, seniai prarado sugestyvumą, individualumą ir autentiškumą. Poetinė kalba, neparemta savo pačios atmintimi, iš eilėraščio ir iš poetinės kūrybos eliminuoja svarbiausiąją jos dimensiją – egzistencinę gėlą; iš žmogiškosios kūrybos nyksta žmogus.Reikšminiai žodžiai: Dabartinė lietuvių literatūra; Ideologija; Kritika; Literatūros istorija; Literatūros kritika; Poezija; Retorika; Critics; Ideology; Literary criticism; Lithuanian History; Modern Lithuanian literature; Poetry; Rhetoric.
ENAccording to the author, the book “Didžiadvasių žodžių eros pabaiga” [The End of the Era of Generous Words] contains a possibility of three unrealised books. The first chapter attempts to overview the intentions of modern criticism methods and methodologies and their possibilities while taking the position of defence of the poem investigated by different research methods; it discusses the reading approach in “Tekstas ir kūrinys” [Text and Work] by Viktorija Daujotytė and the methodical insights in the study “Iš arti ir iš toli” [At Close Range and from Far] by Algirdas Julius Greimas. Another opposite direction of thinking in the book is related to creators – scientists, poets, prosaists (Venclova, Katilius, Raila, Juškaitis), who due to their talent, character, temperament left an indelible imprint in literary criticism, essayism, and publicistics. The most independent last parts of the book focus on the works of young poets and the most relevant cultural and ideological environment. A post-modern poem is viewed in the context of the 20th c. Lithuanian poetry, and the conclusion is drawn that all latest poem making technologies almost literally repeat avant-garde and modernism quests and discoveries of the early previous century. By motivating the death of classical forms and generally the disappearance of traditional prosody by common end-of-century trends, the author avoids to admit the establishing fragmentary talking, which has lost its lexical meanings, and which, having become collective, long ago lost suggestibility, individuality and authenticity. The poetical language, not based on its own memory, eliminates from the poem and poetical works its most important dimension, i.e. existential ache; a man has been disappearing from human creation.
