Maironio ašara

LTStraipsnyje bandoma apginti Maironio lyrikos ašaringumą kaip estetinį ir metafizinį jos privalumą. Autorius teigia, kad ironizuojant Maironio ašarų kultūrą, suvokiant ją tiktai kaip retorinę klišę psichologizuotuose kontekstuose arba tiktai kaip atgyveną socialiniuose ideologiniuose kontekstuose, išstumiama Maironio poezijos egzistencinė gelmė. Pažymima, kad lietuvių kalboje žodis “ašara” žymi ne tik akių liaukų skystį, bet turi išplėtotą deminutyvinę metaforiką. Teigiama, kad Apšvieta ir Naujieji laikai ašaros motyvą pradeda energingai sekuliarizuoti, kol galiausiai postmodernizmo laikais ašara nebetenka savo sakralinės vertikalės ir tampa arba dekoratyvaus poetizmo, arba konjunktūrinio afrodiziako atitikmeniu. Atskleidžiama, kad Maironiui su ašara esmingai susijusi pati kūrybos prigimtis ir paslaptis, turinti ryškų sakralinį kryptingumą ir vedanti maldos link. Tačiau, autoriaus nuomone, postmodernizmo sugestijos trukdo atverti Maironio ašaros gelmę ir verčia į ją žiūrėti kaip į tam tikrą emocinę klišę, įkyroką „maironizmą" . Teigiama, kad žvelgti giliau trukdo ir šiuolaikinė interpretacijų kultūra ar tiesiog inercija, daug šnekant apie transcendenciją, tačiau nebetikint, kad įmanoma ieškoti ir atrasti ką nors transcendentiška. Konstatuojama, kad nors Maironio retorika turi pasikartojimų inercijos ir jos įforminimas ne visuomet tobulas, vis dėlto jo lyrikoje esama egzistencinių, kultūrinių, psichologinių gelmių, kuriose telpa beribis žmogaus pasaulis.

ENThe paper attempts to defend the tearful nature of Maironis’ lyrics as its aesthetic and metaphysical advantage. The author states that by ironizing Maironis’ culture of tears and perceiving it only as a rhetorical cliché in psychologized contexts or only as a relic in social ideological contexts the existential depth of Maironis’ poetry is superseded. The word “tear” in Lithuanian denotes not only the liquid of lacrimal glands, but also has developed diminutive metaphors. The Enlightenment and the Early Modern Period are said to begin to energetically secularise the motif of tear, and eventually in the Post-Modern period tear loses its sacral vertical and becomes the equivalent to either a decorative poetical word or a conjuncture aphrodisiac. Maironis essentially relates tear to the nature and secret of creation, which could be characterised by evident sacral purposefulness and which directs towards prayer. However, according to the author, post-modernism suggestions prevent from opening Maironis’ depth of tear and force us to see it as a certain emotional cliché, a tiresome “Maironism”. A deeper glimpse is also prevented by modern culture of interpretations or simply inertia by talking much about transcendence, yet no longer believing that it is possible to search and discover something transcendental. Although Maironis’ rhetoric has the inertia of repetitions and its execution is not always perfect, his lyrics could be characterised by existential, cultural and psychological depths containing the limitless world of a human being.