Mirties pavidalai Henriko Nagio kūryboje

LTMirties, žmogiškos egzistencijos prasmės, akivaizdoje gyvenimo ir mirties neperskiriamumo dilema poetiškai sprendžiama lietuvių egzodo poeto Henriko Nagio kūryboje. Poetinis mirties apmąstymas nėra vien tik H. Nagio kūrybos privilegija. Tai visuotinė tema, realizuota įvairiose estetikos srityse, todėl ieškodami galėtume surasti daugybę estetinių mirties klausimo sprendimų. Straipsnyje siekiama atskleisti, kuo pasireiškia H. Nagio sukurtų mirties vaizdinių savitumas. Trumpai apžvelgiami bendrieji H. Nagio poezijos horizontai bei poetinio mintijimo atramos, į kurias remiasi ir konkretūs, mirties semantinį lauką steigiantys, vaizdiniai. Plati H. Nagio kūrybos recepcija įtvirtino nuostatą, kad poetui būdingas ypač intensyvus santykis su Vakarų Europos literatūrine ir filosofine tradicija. Jos refleksija turėjo įtakos H. Nagio pasaulėžiūrai, poetinei jos raiškai, taip pat ir mirties situacijai apmąstyti. Ekstatiškomis vizijomis, destrukcinių jėgų ardomo pasaulio vaizdiniais, mirties ir nevilties nuojautomis H. Nagys įsilieja į moderniosios ekspresionizmo literatūros horizontą. Apžvelgta mirties pavidalų raiška H. Nagio tekstuose parodo, kad, apmąstydamas universalųjį žmogaus egzistencijos baigties reiškinį, poetas individualizuoja jį savitomis, jo pasaulėžiūrą atspindinčiomis metaforomis, simboliais ir vaizdiniais, jose susipina skirtingų filosofinių koncepcijų, krikščioniškos teologijos bei biblinių tiesų, o kartais ir rytietiškų religijų bruožų turinčios reikšmės. Kuriančiąją sąmonę identifikuojančios filosofinės ir teologinės tiesos, bibliniai ar rytietišką tradiciją reprezentuojantys įvaizdžiai perkeliami į poetinį diskursą transformacijos principu: jų pavidalai, prasmės akcentai moduliuojami veikiant autentiškiems savęs ir pasaulio regėsenos principams.