Kas bus su filologija?
LTUniversitetų filologinės programos nebepritraukia gabių žmonių, imamasi jas pertvarkyti į medijų, kultūros, komunikacijos studijas. Jei filologijai ima stigti gabių žmonių, tai tikriausias jos krizės ženklas. Straipsnyje nerimaujama dėl to, kad filologija lengvai atsižada pati savęs, ima trauktis iš centro. Taip yra ne tik Lietuvoje. Visa, ką pati filologija galėtų integruoti (ir medijas, ir socialinius klausimus, ir kultūrą, ir įvairaus pobūdžio lyginamąsias studijas), perduodama sritims, kurios neturi nei aiškių objektų, nei tyrimo instrumentų, bet yra patogios kalbos bei jos svarbiųjų tekstų nekontroliuojamai tuščiakalbystei. Tik filologiškai išlavinta, literatūros teorijos įgūdžių turinti sąmonė gali spręsti apie kalbos meno tekstus, jų prasmes. Jokia filologinės kompetencijos neturinti sociologija, kultūrologija ar ontologija to tinkamai negali padaryti. Eksploatuojami tik paviršiai. Pavojingiausia filologijai, kaip ir apskritai humanistikai, simuliacijos. Straipsnyje keliamas klausimas, ar galima įžvelgti kokių filologijos atsinaujinimo galimybių? Kelių, kuriais galima būtų paėjėti, bandant filologijos prieglobstin sutelkti tai, kas naujai iškyla, pasirodo, taip pat ir komunikacines problemas bei medijas.
