Vieno Elio pergalingų pralaimėjimų istorija

LTRecenzijoje aptariama Liudviko Jakimavičiaus poezijos knyga “Elio”. Teigiama, kad „Elio" - tai knyga apie pralaimėjimą ir apie tai, kas neįmanoma. Recenzento nuomone, L. Jakimavičius, modernus poetine raiška, bet yra archajiškas poezijos esme. Atkreipiamas dėmesys, kad L. Jakimavičiaus poezijos knyga „Elio" praturtinta tekstus į gan fragmentišką visumą jungiančiu herojumi Eliu. Tasai fragmentiškumas bei paliekantis erdvės skaitančiojo vaizduotei nebaigtumas, recenzento laikomi šios knygos pliusu, nes tai laukas, kuriame autorius pralaimi prieš savo epinius užmojus, o lyrizmas nugali ir epiškumą, ir paties autoriaus galimą neklystančio kūrėjo pasipūtimą. Pažymimas kūrybos ir suvokimo psichologijos prasme pagrįstas L. Jakimavičiaus siekimas į savo kūrybą įtraukti ir skaitytoją, su juo dalijantis Elio likimą ir tekste piešiant ne savo, kaip Elio, t. y. teksto apie EIį, kūrėjo, o įsivaizduojamo, kiek sukarikatūrinto Dievo portretą. Recenzentas teigia, kad Elio bruožuose galėtume įžvelgti ir paties autoriaus bruožų, savotišką Liudviko vardo deminutyvinio varianto priesaga pakaustytą galūnę. Pažymima, kad autorius ir savo personažo Elio, ir savo paties asmenybinio tapsmo autoryste dalijasi su Dievu. Recenzento manymu, būtų rizikinga tą viešai deklaruoti, jei poeto negelbėtų distancija bei autoironiškas humoras. Konstatuojama, kad , L. Jakimavičius šiame rinkinyje atsiskleidžia kaip štricho meistras, nes geriausiuose eilėraščiuose beveik susiveja su gamta ir vaizdą verčia garsu.

ENThe review discusses the poetry book “Elio” by Liudvikas Jakimavičius. “Elio” is said to be a book about defeat and about what is impossible. According to the reviewer, Jakimavičius is modern in his poetic expression yet archaic in the essence of poetry. It should be noted that his poetry book “Elio” is enriched with a character Elis who combines the texts into a rather fragmentary whole. The reviewer considers this fragmentation and incompleteness that leaves room for the reader’s imagination to be an advantage, because it is a field, in which the author loses against his epic intentions, and lyricism defeats epic and the author’s potential conceit as an unerring creator. The reviewer notes Jakimavičius’ striving, reasonable in the sense of creation and perception psychology, to involve the reader into his work and share the fate of Elis as well as depict the portrait of imagined and slightly caricatured God rather than his own portrait as Elis, i.e. the creator of a text about Elis. The reviewer claims that we may see the traits of the author in the traits of Elis, a kind of a suffixal ending of the diminutive form of the name of Liudvikas. The author shares with God the authorship of his character Elis and his personal transformation. According to the reviewer, it would be risky to declare this in public if the poet was not saved by distance and auto-ironical humour. In this collection Jakimavičius is said to reveal himself as a master of stroke, because in his best poems he almost intertwines with nature and turns image into sound.