Kas svarbiausia menininko egzistencijai?

LTRecenzijoje aptariamas Algimanto Zurbos „Aritmija“ – autentiškas romanas apie šių dienų menininką, turintis daug autobiografinių bruožų. Romano veiksmas – širdininkų reabilitacinė sanatorija, o pagrindinis romano veikėjas Algirdas Čiurlys – garsus Lietuvoje fotomenininkas. Veiksmo laikas užtrunka beveik mėnesį, o vyksmo vieta dažniausiai ribojasi sanatorijos palata, valgykla, retkarčiais nusikelia į procedūrų kabinetus, į pasivaikščiojimo takus, pušynus. Tačiau vaizduojamasis laikas yra žymiai ilgesnis ir vaizduojamoji erdvė daug platesnė. Romano forma – monologinė, kompozicinė visumos struktūra dėliojamą iš atskirų pasakojimo fragmentų: pagrindinio veikėjo išgyvenimų, prisiminimų, sapnų, asociacijų, miražų. „Aritmijai“ būdingas pasakojimo konstravimo principas: net nežymus siužetinis judesys, menkas buitinis sanatorijos gyvenimo nutikimas pasakojimo esamajame laike neužbaigiamas, bet nutraukiamas ir perkeliamas į rytdieną ar porytdieną. Pasitelkiamos psichoanalizės, vidinio monologo bei „sąmonės srauto“ technikos. Būtent šis stiliaus klodas, skirtas veikėjo sąmonės virpesiams, sapnams, jo subtilaus gamtos grožio pajautimui, dramatiškam būties suvokimui, sielos pažeidžiamumui vaizduoti, sudaro vertingiausiąją romano dalį. Blankesnį įspūdį palieka kūrinio „makro“ sritis. Monologinės formos romane sunku išvengti tendencingumo. Norui į vaizdavimo epicentrą įtraukti ir šalutinius personažus, tolimus praeities įvykius tuoj pat ima priešintis estetiniai dėsniai: stilius iliustratyvėja, protagonisto balsas pradeda disponuoti su pačiu savimi, nes jį trikdo pasakotojo pozicija.

ENThe review discusses “Aritmija” [Arrhythmia] by Algimantas Zurba – an authentic novel about a contemporary artist, possessing many autobiographical features. The act of the novel takes place in the rehabilitation sanatorium of persons ill with cardiovascular diseases, and the protagonist of the book is a famous Lithuanian photography artist Algirdas Čiurlys. The act lasts for almost a month and mainly takes place in the ward, canteen, with occasional shifts to procedure rooms, walking paths and pine woods. Yet depicted time is much longer and depicted space is much wider. The form of a novel is monologue, the compositional structure of the whole is created from separate fragments of the narrative: the protagonist’s experiences, recollections, dreams, associations and mirages. The principle of construction of a narrative is characteristic of “Aritmija”: even a slight motion in the plot, a small common event in the life at sanatorium is not finished in the present time, but discontinued and moved to tomorrow or the day after tomorrow. The novel uses the psychoanalysis, internal monologue and stream of consciousness techniques. Namely this style intended to depict the vibrations of the protagonist’s consciousness, dreams, his subtle feeling of the beauty of nature, dramatic perception of being and vulnerability of soul constitutes the most valuable part of the novel. The “macro” area of the book leaves a poorer impression. It is difficult for a novel of monologue form to avoid tendentiousness. A wish to involve secondary characters and distant past events to the epicentre of the narrative is right away opposed by aesthetic laws: the style becomes illustrative, the protagonist’s voice begins to discord with himself because it is disturbed by the narrator’s position.