Tarnaitės vaidmens marinimas
LTRecenzijoje analizuojama Jūratės Baranovos monografija „Filosofija ir literatūra“ (2006). Tai tarpdisciplininis veikalas, kuris kelia klausimą: ar literatūra tarnauja filosofijai, ar filosofija – literatūrai? Knyga inspiruoja mąstymo judesį. Joje nesudėtingu stiliumi apžvelgiami esminiai iškiliųjų filosofų konceptai, glaustai ir patraukliai išdėstoma kiekvieno iš jų programa, susiejant ją su paraleliai egzistuojančiais literatūros autoriais, tekstais ir reiškiniais. Baranovos rašymo metodologija per pokalbius, pirmapradę filosofijos patirtį artėja prie fenomenologijos prieigų. Kartu ji linkusi į sociologizavimą, remiasi šiandieniniu literatūros procesu, renginiais, recenzijomis. Baranova regi filosofijos istorijos procesus visa aprėpiančiu žvilgsniu, puikiai orientuojasi tiek sinchroniniame, tiek diachroniniame idėjų radimosi kontekste. Jautriai analizuoja lyčių konfrontacijų niuansus, beprotybės temą. Pati knygos schema logiška, bet afektai ir perceptai kai kuriais atvejais yra pernelyg susipynę. Problemiškas knygos aspektas yra tas, kad joje referuojama originalių šaltinių medžiaga, kuri tampa tam tikrais pasakojimais apie poetus ir filosofus arba jų idėjų iliustracijomis. Rašytojų kūryba analizuojama silpniau, esama loginių klaidų naratyvo perpasakojime. Baranovos stilius gana jausmingas, įtraukiantis savanoriškai mąstyti ir mėgautis tuo, kas parašyta. Monografija nėra vadovėlis, veikiau filosofijos populiarinimo lektūra žemesniųjų kursų filologams.
