Apvertimas kaip Vlado Šimkaus poetinis principas

LTVlado Šimkaus kūryba straipsnyje perskaitoma XX a. vidurio modernizmo ir postmodernizmo kontekste. Šimkaus pozicija ir poetika yra apverčianti, besipriešinanti, dekonstruojanti, jos principas užkoduotas programiniame brandžiausio to meto eilėraščių rinkinio pavadinime – „Geležis ir sidabras“. Geležies semantika totalitarinės sovietinės valstybės, veikiančios pagal fabriko principą, simbolikoje buvo bene svarbiausia. Geležies logika ir retorika buvo išugdyti žmonės, nuolat atakuojami karo, įtampos, paklusnumo, griežtumo kalba. Tačiau Šimkaus opozicijos nėra vienareikšmės, idealistiškai radikalizuotos, supriešinančios du polius. Sidabras pasirodo kaip neapibrėžtumas, kitoniškumas, kaip neapčiuopiamas „kažkas“ – programinis, raktinis Šimkaus poezijos žodis. Ilgesys, kitoks pasaulis, sąlygiškumas ir traukiantis, viliojantis tvarkos pažeidimas (nuodėminga) prieštara tarp priklausymo sistemai ir pasipriešinimo jai išlieka ir visoje kūryboje, jos recepcijoje. Kasdienės frazės, eilėraščio proziškumas yra lygiai taip pat gerai „temperuotas“, įtemptas, be jokio „praskiedimo“, jokio prozai leistino išsiplėtimo, lakoniškas, kondensuotas. Dekonstruodamas aukštąjį diskursą Šimkus išlaiko lyrišką, trapų, socrealizmo ne kartą kritikuotą jausmo, nuojautos, neapčiuopiamumo lygmenį kaip ilgesingą kažko siekimą. Tyla, kaip negatyvioji kategorija, būdinga modernizmo estetikai, Šimkaus poezijoje yra viena svarbiausių, siekianti nuoširdumo, autentiškumo. Nuleisti, nužeminti, dekonstruoti aukštas ir jau nebetikras, simuliakrines idėjas, laikysenas, elgsenas – gryniausia modernizmo programa.

ENThe creation by Vladas Šimkus is read in the article in the context of the mid-20th Century modernism and post-modernism. Šimkus' position and poetics are turning upside down, de-constructing, their principle is encoded in the programmed title of the most mature poetry collection of that time - "Geležis ir sidabras" [Iron and Silver]. The semantics of iron in the symbols of the totalitarian soviet state operating by the principle of a factory was probably the most important. People were brought up by iron logic and rhetoric, constantly exposed to the language of war, tension, obedience, strictness. But Šimkus' oppositions do not have only one meaning, they are idealistically radicalised, putting two poles into confrontation. Silver is depicted as indefiniteness, otherness, as intangible "something" - programmed, key word in Šimkus' poetry. Longing, different world, convention and tempting, attracting breach of order (sinful) represent contradiction between belonging to the system and resistance to it are observed through the author's creation, in its reception. Daily phrases, prose of a poem are the same well "tempered", stretched, free of any "dilution", any extension allowed to prose, laconic, condensed. De-constructing the high discourse Šimkus manages to sustain lyrical, fragile level of a sensation, feeling, impalpability numerously criticised by social realism, as wistful aspiration for something. Silence as a negative category is characteristic to the modernism aesthetics, it plays one of the most important roles in Šimkus' poetry, in pursuit of genuineness, authenticity. Putting down, abasing, de-constructing high and no longer real, simulacrum ideas, attitudes, behaviours represent the purest programme of modernism.