Tarp Baltušio ir Celfinio
LTRengdamasis apžvelgti Vito Areškos prisiminimų ir apmąstymų knygą „Kumelė vardu Emilija“, išsitraukiau iš lentynos sovietmečiu itin garsėjusią Juozo Baltušio autobiografinių prisiminimų dilogiją „Su kuo valgyta druska“. J. Baltušis atsiminimus konstruoja prozos meno principu, todėl daugelis aprašytų vaikystės epizodų estetine įtaiga niekuo nenusileidžia jo garsiam romanui „Parduotos vasaros“. Tikriausiai memuarai tik tokiu būdu ir tegali būti užkonservuoti ilgalaikiam naudojimui, – kai aprašomi faktai, įvykiai, žmonės yra tinkamai iškaitinti autoriaus subjektyvaus suvokimo, jo literatūrinės kalbos gyvybingumo, estetinės kultūros, pagaliau jo asmenybės dvasinės sugestijos žaizdre. Tik šituo vertinimo kriterijumi remdamiesi tegalėtume suprasti, kodėl vienos memuarinės knygos blanksta, užsimiršta, kitos ne. Benvenutas Cellinis, italų skulptorius ir juvelyras (1500-1571), kurio daugelio dailės kūrinių nebeliko, bet žodinis paminklas – memuarai – ir toliau tęsia jo šlovę. Cellinis neturėjo plataus humanitarinio išsilavinimo, užtat turėjo atkakliai savo tikslo siekiančią valingą prigimtį, nepriklausomą dvasią, nepalaužiamą energiją, ir nugyveno turiningą įvykiais bei nuotykiais gyvenimą. Čeliniškos valios, charakterio, asmenybės savybės nulemia ir mūsų amžininko, literatūros mokslininko, pedagogo V. Areškos prisiminimų ir apmąstymų knygos emocinę tonaciją, dvasinę aurą. Neturėdamas baltušiško grožinio žodžio talento, bet turėdamas čelinišką pasakojimo energingumą, atvirumą, V. Areška gana stambiame prisiminimų tome sėkmingai balansuoja tarp apybraižinio paviršutiniškumo, kompozicinio ištęstumo ir probleminio universalumo, intelektualinio skvarbumo, aukšto atskirų epizodų, paveikslų vaizdingumo.
ENWhen preparing to review the book of memoirs and reflections “Kumelė vardu Emilija” [A Mare Called Emily] by Vitas Areška, I have taken a dilogy of autobiographical memoirs “Su kuo valgyta druska” [With Whom We Ate Salt] by Juozas Baltušis, which was particularly popular during the Soviet period. Baltušis construes memoirs according to the principle of the art of prose; therefore, many described childhood episodes do not yield in aesthetic suggestion to his famous novel “Parduotos vasaros” [The Sold Summers]. Most probably memoirs might be conserved for long-term use only in this way when described facts, events and people have been adequately processed by the author’s subjective perception, vitality of his literary language, aesthetic culture, and the spiritual suggestion of his personality. Only based on this evaluation criterion, we may understand why some memoir books fade away and are forgotten, and others not. Many works of art of Benvenuto Cellini, an Italian sculptor and jeweller (1500–1571), have not remained, yet his verbal monument – memoirs – continue his fame. He did not acquire a broad education in arts, yet he was very strong-willed, had an independent spirit, unbreakable energy, and lived a life full of events and adventures. The qualities of Cellini’s will, character and personality determine the emotional tone and spiritual aura of the memoir and reflection book of our contemporary, literary scientist and pedagogue Areška. Without Baltušis’ talent for fiction, yet with Cellini’s energetic narrative and openness Areška in a rather large volume of memoirs balances between outline superficiality, compositional prolixity and problem universality, intellectual penetration, and high picturesqueness of separate episodes and acts.
