Eilėraščiai iš pasiutimo

LTGamtinės tematikos poezija – vienas gyvybingiausių lietuvių literatūros, kuri nuo pat savo ištakų rėmėsi agrarine tradicija, fenomenų. Atsigręžimas į konservatyviąsias gimtosios žemės vertybes, peizažo detalių personifikacijos ir gamtos balsams atidus subjektas, „ištirpstantis“ kraštovaizdyje – visa tai jau be galo girdėta, skamba lyg tūkstantį kartų poetų ir kritikų nugrota plokštelė. Ta pačia tematika gyvena ir trečios, Gintaro Bleizgio eilėraščių knygos „Žiema, ruduo, vasara“ subjektas. Jos autorius, gimęs 1975 m. Druskininkuose, atstovauja dzūkiškos pasaulėvokos tradicijai, kurioje gamtos grožio pajauta ne vienu atveju buvo pakylėta iki kosminių aukštumų. Kalbėdamas apie gamtą, G. Bleizgys renkasi pastovius įvaizdžius. Sunku iš peizažo „išlaužti“ kažką, ko nesi skaitęs anksčiau, nors ir mėginama ieškoti savito požiūrio taško, įžvelgti ir išgirsti tai, ką ignoruoja kasdienė juslinė pagava.

ENPoetry in the theme of nature is one of the most vital phenomena of Lithuanian literature, which invoked agrarian tradition since its origin. Turning back to conservative values of one’s native soil, personifications of landscape details, and a subject considerate to the voices of nature, who “melts” in the landscape – all this sounds very familiar, it is like a vinyl played by poets and reviewers for thousands of times. A subject of the third book of poems “Žiema, ruduo, vasara” [Winter, Fall, Summer] by Gintaras Bleizgys lives in the same theme. Its author, born in 1975 in Druskininkai, represents the tradition of Dzūkian world view, where the sense of beauty of nature has been more than once raised to cosmic heights. When speaking of nature, G. Bleizgys chooses unchanging images. It is pretty hard to get something out from the landscape what you haven’t read before, though it is attempted to search for a distinctive point of view, to envisage and hear something that is ignored by daily sensual perception.