Nauja lietuvių dramaturgijos istorijos versija
LTRecenzijoje analizuojama Aušros Martišiūtės studija „Pirmasis lietuvių dramaturgijos šimtmetis". Pažymima, kad joje išdėstyta novatoriška dramaturginės lietuvių praeities versija, kurioje atskaitos tašku pasirinktas draminio tautinės tapatybės įprasminimo aspektas. Teigiama, kad studijoje siekiama pateikti nuoseklią XIX a. vidurio- XX a. vidurio lietuvių dramos gyvenimo tėkmę. Recenzentės teigimu, A. Martišiūtė demonstruoja kone virtuozišką lietuvių dramaturgijos istorijos faktų siejimo, lyginimo, priešinimo gebėjimą. Parodoma, kad atskiras dramos tekstas A. Martišiūtės tyrime visą laiką egzistuoja ne tik kaip tekstas, bet ir kaip intertekstas, atsimenantis bei atsimenamas tekstas. Pažymima, kad didesnę savo darbo dalį A. Martišiūtė skiria ne faktų registracijai, bet lietuvių dramos brendimą žyminčių motyvų įvardijimui. Juos grupuodama, pirmą kartą lietuvių dramaturgijos tyrinėjimų istorijoje išskiria dvi raidos trajektorijas - draminės tradicijos refleksijos ir moderniosios poetikos išbandymo kelius. O jų disjunkciją paremia savotiška priešprieša tarp istorinės bei kultūrinės atminties interpretacijai įsipareigojusios dramos ir universalesnio interpretacijos objekto paieškoms skirtų tekstų. Recenzentei abejonių kelia tos studijos vietos, kurios skirtos dramos ir teatro tarpusavio sąveikos interpretacijai. Daroma išvada, kad „Pirmojo lietuvių dramaturgijos šimtmečio" užmojis - dramą skaityti kaip literatūros ir teatro paribyje įsikūrusį meno žanrą, -jos raidos suvokimą papildo reikšmingais niuansais bei atveria naują tyrimų perspektyvą.
ENThe review analyses the study “Pirmasis lietuvių dramaturgijos šimtmetis” [The First Century of Lithuanian Dramaturgy] by Aušra Martišiūtė. It outlines an innovative version of the dramaturgical Lithuanian past, which chooses the aspect of the dramatic giving sense to national identity as a point of reference. The study attempts to present a consistent course of Lithuanian drama life in the mid-19th c. – the mid-20th c. According to the reviewer, Martišiūtė demonstrates almost a virtuoso ability to relate, compare and contrast the facts from Lithuanian dramaturgy history. An individual drama text in Martišiūtė’s study exists not only as a text, but also as an intertext, remembering and remembered text. Martišiūtė mainly focuses on naming the motifs that signify the maturity of Lithuanian drama rather than on fact registration. By grouping them, she distinguishes for the first time in Lithuanian dramaturgy research history two development trajectories: reflection of the drama tradition and testing modern poetics. Their disjunction is supported by a distinct contraposition between drama obliged to historical and cultural memory interpretation and texts intended for the search of a more universal interpretation object. The reviewer doubts about those places of the study that interpret drama and theatre interaction. She concludes that the objective of “Pirmasis lietuvių dramaturgijos šimtmetis”, i.e. to read drama as the genre of art at the periphery of literature and theatre, supplements the perception of its development with significant nuances and opens up a new research perspective.
