Lietuviškoji pastoralė. Tautinės bendruomenės kūrimas

LTKritinėmis, tautos išlikimui grasinančiomis istorinėmis aplinkybėmis (karai, tremtis, sovietinė okupacija) miškas, giria, natūrali gamta, vėliau ir kaimas – tai vietos, į kurias bėgama, kuriose ieškoma atramos bei užuovėjos ir kurios suvokiamos kaip simbolinis prarastasis rojus (pastoralė). XX a. pab. – XXI a. pr. ženklina radikalius pokyčius ne tik lietuvių literatūroje, bet ir tautos sąmonėje bei savivokoje. Šiuolaikinės literatūros subjektas – tai klajoklis, nomadas, žmogus be vietos, pasiklydęs erdvėje ir laike, pasimetęs išskydusiose vertybėse. Tad į kur bėga, kur traukiasi lietuviai šiandien? Kokią erdvę jiems skiria šiuolaikiniai lietuvių rašytojai, kai tradiciniai pastoraliniai toponimai pakitusioje XXI a. pr. aplinkoje (globalizacijos procesai, technikos laimėjimai, europinio mentaliteto ir vakarietiškųjų tradicijų įtaka) nebeveikia, o bene kiekviena Lietuvos žemėlapiui priklausanti erdvė (kaimas, miestas, gatvės, miškas) žmogui grasina mirtimi? Ką reiškia ir kokius esminius pokyčius lietuvių literatūroje bei kultūroje (kartu ir tautos sąmonėje bei savimonėje) ženklina greta įprastinių girios, miško (A. Baranauskas, Maironis) ir kaimo (J. Mekas, R. Granauskas) atsiradęs salos (G. Beresnevičius) įvaizdis? Kaip ir kokiam tikslui šiuolaikinėje XX a. pab. - XXI a. pr. prozoje yra kuriamas lietuvio kaip kito įvaizdis? Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, straipsnyje remiamasi M. Ivaškevičiaus, G. Beresnevičiaus Ir J. Skablauskaitės prozos tekstais.

ENThe aim of this article is to reveal how the basic pastoral images (forests, homeland fields, ancestral land, and traditional village, etc.) have become safe and protecting places for the entire Lithuanian nation during all the historical difficulties. Moreover, these socially active pastoral images, as a symbol of traditional culture, function as an oppositional power, protecting traditional Lithuanian culture, and gain a power to construct the identity of the nation. The interface of the XX and XXI centuries signify meaningful changes for traditional culture, but mostly for a pastoral narrative. It seems that newly created pastoral narratives have a goal to deconstruct the tradition. However, these disruption movements are certainly not vacuous, as the analysis of different contemporary Lithuanian prose texts shows (M. Ivaškevičius Istorija nuo debesies, G. Beresnevičius Paruzija, J. Skablauskaitė Trečiasis tūkstantmetis). The newly created pastoral narratives actualize the necessity of totally different national identity forms and signify a rise of a new Lithuanian pastorale.