Metų laikų prasmės Jono Juškaičio lyrikoje
LTŠioje publikacijoje tyrinėjamos metų laikų prasmės Jono Juškaičio lytikoje. Metų laikai turi labai bendras, archetipines reikšmes, kurias galima vadinti topais, bet tuo pat metu – ir labai individualias, atskirai išgyvenamas. Bendra struktūra implikuoja individualią patirtį, kuri tvirtina bendrąsias reikšmes ir kartu jas modifikuoja. Juškaitis savo rinkinio „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ skyriuje „Natiurmortas su namų dvasia“ iš naujo perklausia metų laikus kaip pamatinę tiek vidinio laiko, tiek pasaulio tvarkos, jos prasmės struktūrą. Jis iš naujo atsigręžia į šią struktūrą, nes pats yra jos klausiamas, ją perima kaip paveldimą ir kuria savo autentiško laiko modelį. Aptariamas knygos skyrius sudarytas pagal metų laikų modelį: visi eilėraščiai vienaip ar kitaip susiję su kuriuo nors metų laiku ir sudėti iš eilės, nuo pavasario iki žiemos. Metų laikų modelio analizė leidžia įžvelgti tam tikrą gyvenimo, būties, jos prasmės suvokimą, individualią filosofiją, sukurtą Juškaičio lyrikoje ir pasirodančią analizuojant išgyvenimo branduolius, sekant intensyviausiu patirčių pėdsakais, susitelkiant į tai, kaip užrašoma patirtis, kaip ji randasi rašoma. Metų laikus galima interpretuoti ir kaip viso žmogaus gyvenimo metaforą, jo etapų meninę sklaidą: nuo gimimo iki mirties. Taip pat kiekvienas metų laikas reprezentuoja skirtingą buvimo pasaulyje būdą, skirtingus jo lygmenis, išgyvenimo modusus, kurie susijungia į individualią pasaulio suvokimo filosofiją; tai nėra tik vienas žmogaus gyvenimo ratas, bet apskritai išgyvenimų ritmas, būdai, ištisa buvimo pasaulyje formų gama.
ENThe publication examines the meanings of the seasons in the lyrics of Jonas Juškaitis. The seasons have very general, archetypical meanings that might be called topoi and at the same time very individual meanings that are experienced separately. A common structure implies individual experience that approves general meanings and modifies them. In the chapter “Still-life with the home spirit” of the collection “Mėlyna žibutė apšvietė likimą” [A Blue Hepatica Illuminated the Fate], Juškaitis revises the seasons as the underlying structure of internal time, world order and its sense. He views this structure anew, because he is questioned by it himself, he takes it over as inheritance and creates the model of his authentic time. The discussed chapter of the book is composed according to the model of the seasons: all verses are somehow related to any of the seasons and are presented in the order from spring until winter. The analysis of the model of the seasons gives an insight into a certain perception of life, being and its meaning, individual philosophy created in the lyrics of Juškaitis and appearing when analysing the nuclei of experience, keeping trace of the most intensive experiences, focusing on how experience is written down and how it appears while writing. The seasons might also be interpreted as the metaphor of the entire human life and artistic dissemination of its stages: from birth till death. Moreover, every season represents a different way of being in the world, its different levels, the modes of experience, which are combined in individual philosophy of world perception; it is not just one life-cycle of an individual, but generally the rhythm and ways of experiences, the entire range of forms of being in the world.
