Национальные стереотипы межвоенной Литвы в творчестве Пятраса Вайчюнаса
LTPetras Vaičiūnas – šiandien mažai žinomas, tarpukario Lietuvoje žymus dramaturgas, komedijų ir melodramų autorius, poetas, vertėjas, publicistas ir teatro veikėjas, kurio žvilgsnis į socialinius procesus ano meto Lietuvos visuomenėje sulaukdavo dėmesio ir buvo vertinamas. Straipsnyje nagrinėjami tarpukario Lietuvos tautiniai stereotipai, atsiskleidžiantys P. Vaičiūno kūryboje. Analizuojamas P. Vaičiūno požiūris į Lietuvoje gyvenančius lenkų, vokiečių, rusų, žydų bei romų etninių bendruomenių atstovus, į užsienio valstybes bei jose vyraujančias nuostatas Lietuvos bei lietuvių atžvilgiu. Biografiniuose dokumentuose (laiškuose, memuaruose) bei publicistiniuose rašiniuose P. Vaičiūnas atsiskleidžia kaip tolerantiška asmenybė, humanistas, skelbiantis atvirumą pasauliui, tačiau dramaturginėje kūryboje jis – tautinės vienybės gynėjas. Dramaturginiuose darbuose išryškėja skirtingas P. Vaičiūno požiūris į skirtingas tautas: palankiausiai atsiliepiama apie žydus ir romus, t. y. apie tautas be valstybės. Lenkai satyriškai pristatomi kaip veidmainiai prolenkiškos politikos agentai, o Rusija laikoma keistu, agresyviu, demonišku pasauliu. Atviras, gyvas ryšys plėtojamas su Vakarais, kuriems P. Vaičiūno kūryboje atitenka aukščiausio pavyzdžio, kultūrinio autoriteto, mokytojo statusas. Galima teigti, kad šio autoriaus darbuose atsiskleidžia tarpukario Lietuvos demokratijos trūkumai bei etnocentriškumo kompleksai. Tautų (taip pat lyčių, luomų ir kartų) vienybė yra pasiekiama iš dalies visus sulyginant ir nureikšminant savito tapatumo klausimą.
ENThe article discusses Petras Vaičiūnas' view on Poles, Germans, Russians, Jews, Gipsies living in Lithuania as well as his view on foreign countries and their attitude towards Lithuania and Lithuanians. In biographical material (letters, memoirs) and publicistic writing Vaičiūnas appears to be a tolerant person, humanist who proclaims openness to the world, and in his plays he is a propagator of the idea of national unity. Nevertheless, in the plays his views on different nations are divergent, as they are determined by the state's a nationality represents relations with Lithuania. Vaičiūnas takes the most positive attitude towards Jews and Gipsies, i.e. nations without states. Poles are satirized as false (because they are denationalized Lithuanian landowners) executors of pro-Polish policy. Russia is treated as a strange, aggressive, demonic world. Open, vital relations are developed with the West that acquires the status of the highest earthly determinant, teacher, and cultural authority. Vaičiūnas' Works reflect the insufficiency of democracy in Lithuania between the wars and the complexes of ethnocentrism. The unity of nations (as well as genders, estates, and age groups) is achieved at the price of partial levelling and the loss of identity. [text from author]
