Molotovo-Ribbentropo slaptųjų protokolų prielaidos ir ištakos (1922-1932)

LTRusijos ir Vokietijos nusikalstami politiniai planai, kurie Molotovo-Ribbentropo slaptaisiais protokolais buvo įgyvendinti Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, Europoje brendo keliolika metų ir patyrė keletą metamorfozių. Taip Europa buvo pripratinta prie vokiečių ir sovietų revizionizmo ar netgi patikėjo, kad jis yra neišvengiamas. Valstybės, kurios dominavo Versalio sukurtoje sistemoje ir potencialiai buvo pajėgios organizuoti tarptautinės teisės gynimą Europoje, deja, atrodo, labiau buvo susirūpinusios ne tuo, kaip ją ginti, bet kaip pigiausiai ir neskausmingai patenkinti Vokietijos interesus. Todėl netikslu būtų teigti, jog Rusijos ir Vokietijos 1939 m. sutartys bei jų slaptieji protokolai Europą užklupo visai netikėtai. Taip pat nėra pagrindo tvirtinti, jog už Rusijos ir Vokietijos 1939 m. susitarimus bei jų padarinius politinė atsakomybė tenka tik tuometinėms tų šalių vyriausybėms. Po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrusios ar susikūrusios naujos Baltijos valstybės ir Lenkija akivaizdžiai stokojo tarptautinės politikos patirties ir diplomatinio brandumo, nepakankamai derino savo interesus, nuolat reikalavo Vakarų demokratijų globos ir protekcijų ir labai nedaug prisidėjo, kad būtų pakirstos Vokietijos ir Rusijos revizionizmo šaknys. Iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios Lietuva netgi dėjo tam tikrų vilčių į minėtų šalių revizionizmą, kiek jis buvo nukreiptas prieš Lenkiją, taip tikėdamasi išspręsti ir savo istorinės sostinės problemą. Taigi kad ir kaip būtų paradoksalu, tačiau dalis politinės atsakomybės tenka ir toms valstybėms, kurios tapo Molotovo-Ribbentropo slaptųjų protokolų aukomis.

ENRussian and German criminal political plans, which were implemented through Molotov-Ribbentrop secret protocols on the eve of World War II, ripened in Europe for several years and underwent several metamorphoses. Thus Europe was inured to German and Soviet revisionism or even started believing that it was inevitable. States that dominated in the system created by Versailles and were potentially able to organise defence of international law in Europe regrettably seem to have been worried more about meeting Germany’s interests in the cheapest and most painless way rather that defending international law. Therefore, it would be inaccurate to state that the 1939 Russian-German agreements and their secret protocols were unexpected to Europe. There is also no grounds to state that political responsibility for these agreements and their consequences falls only on the contemporary governments of those countries. The Baltic States and Poland, which re-established after World War I or formed anew, evidently lacked international political experience and diplomatic maturity, insufficiently coordinated their interests, constantly demanded patronage and protection from Western democracies and insignificantly contributed to the termination of German and Russian revisionism. Before the beginning of the 1930s Lithuania even had hopes concerning revisionism of the said countries to the extent it was directed against Poland, thus hoping to solve the problem of its historical capital. Thus, however paradoxical it might seem, part of political responsibility falls on those states that became victims of Molotov-Ribbentrop secret protocols.